- Paskambinusi užtikau jus Pagalbos moterims linijoje. Ar seniai dirbate savanore?
- Jau antri metai savanoriauju. Garsiai apie tai nesinori kalbėti, tačiau žinau, kad ne vienas žmogus paskui mane atėjo į savanorystę. Šventai tikiu, kad atsitiktinumų nebūna. Pamenu, vedžiau renginį, kuriame buvo nemažai Pagalbos moterims linijos savanorių, jos dalijosi patirtimis. Paklausiusi jų pasakojimų, pasakiau, kad greitai ir aš būsiu viena iš jų. Taip ir nutiko: pradėjau lankyti intensyvius specializuotus kursus ir štai – savanoriauju. Šiuo metu, kai mus užklupo pandemija, kai mums, aktoriams, nėra spektaklių, repeticijų, laisvo laiko turiu daugiau, tad galiu padėti.   
 
- Kokius skaudulius jums moterys išsako, gal pandemijos laiku kokios nors ypatingos pagalbos ieško?
- Kaip visais laikais žmonėms aktualios įvairiausios problemos: nerimas, neištikimybė, nelaiminga meilė, pinigų stygius, nedarbas. Išties yra daug skambučių dėl šio laiko neapibrėžtumo, baimės, skambina ir apie savižudybes galvojantieji. Beje, skambina ir vyrai, ir mes juos mielai išklausome – juk jei skambina, vadinasi, reikia pagalbos. Dažnai žmonės tiesiog nori, kad juos išklausytum, suprastum, matyt, to labai trūksta. Lekiame, skubame, esame užsiėmę, o pasikalbėti atvirai iš visos širdies ir neturime su kuo.


 
- Esate aktorė, tačiau tikrąjį teatrą šiandien pakeitė virtualūs skaitymai.
- Kaip ir kiekvienas žmogus, negalintis dirbti savo darbo, taip ir mes, aktoriai, jaučiame didelį mylimos veiklos trūkumą. Ir net nepavadinčiau to darbu, tai – pašaukimas. Siela be galo ilgisi kūrybos, scenos. Nutrūko repeticijos, premjeros, spektakliai – visiškas štilis. Gruodis būdavo pelningiausias mėnuo, tad meno žmonėms išgyventi tapo tikrai sunku. Tačiau yra kaip yra – džiaugiesi, kad esi sveikas, kad artimieji gyvi. Visada sakau: tikrai būna ir blogiau, tad ačiū Dievui, kad tik tiek. Juk gyvenu, kvėpuoju, galiu matyti, girdėti, užuosti, svajoti, patirti įvairiausių dalykų!
 
- Kaip jaučiatės šiuo keistu laikotarpiu? Ką veikėte per karantiną?
- Esu linkusi ne sėdėti ir dejuoti, o veikti, tad prisigalvoju veiklos. Štai Valentino dieną surengiau pirmą gyvenime live transliaciją ir gerbėjams, žiūrovams padovanojau meilės lyrikos bei dainų vakarą. Net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių susirinks! Ir nors patyriau daug adrenalino, sulaukiau tokio šviesaus atgalinio ryšio, kad jaučiausi lyg po spektaklio teatre.  
Džiaugiuosi, kad šiuo sunkiu pasauliui metu turėjau tiek daug laiko pabūti su šeima, su vaikais – tokios lyg užsitęsusios Kalėdos. Kiek daug filmų kartu pažiūrėta, knygų perskaityta, stalo žaidimų žaista, kiek laiko kartu praleista virtuvėje gaminant maistą, begalybė valandų gamtoje išbūta, šėliota. Neskubėjome, o tiesiog gyvenome čia ir dabar. Taip, aplankė netikrumas, nesaugumas, baimė, bet juk patyrėme ir gėrio, rūpesčio, švelnumo.
 
- Dviem sūnums esate labiau mama ar draugė? O gal mokytoja?
- Reikėtų jų paklausti, bet kas tikrai yra tarp mūsų – begalinis ryšys. Nesu standartinė mama, mes su sūnumis – draugai, vieni kitais pasitikime, nebijome kartu kvailioti, žaisti, bet prireikus mokame ir rimtai kalbėti. Abu mano sūnūs – stiprios asmenybės. Jiems nepatarinėju, patys mato, kaip viskas vyksta, koks buvo mano gyvenimas, kuris neišvengiamai palietė ir juos. Mokomės vieni iš kitų. O pamokslauti, aiškinti, kaip reikia gyventi, būtų neprotinga ir aš taip nedaryčiau. Žinoma, jei matysiu, kad ką nors daro ne taip, iš begalinės meilės pasakysiu savo nuomonę. Bet jie vis tiek eis savo keliu ir darys savo klaidas – tai jų gyvenimas, jų pasirinkimai. Aš tiesiog galiu besąlygiškai juos mylėti ir laiminti.
 


- Vyresnysis Jokūbas studijuoja režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurso vadovas – režisierius Oskaras Koršunovas. Dvylikametis Elijas jau nusifilmavo kine. Sąmoningai kreipėte vaikus tuo keliu?
- Nežinia, į kokį kelią išves tie keleliai, bet galiu tik pasidžiaugti, kad Jokūbui gerai sekasi, jis teatro pasaulyje jau dabar vertinamas. Šypsausi ir dėkoju Dievui už šią dovaną, nes pasirinkti kelią, kuris neša begalinį džiaugsmą, yra pati didžiausia laimė.
O Elijas atsidūrė kine, nors nei dramos būrelį lanko, nei pats kažko ieškojo. (Šypsosi.) Režisierė Inesa Kurklietytė filmui „Drugelio širdis“ ieškojo berniuko, kurs būtų kiemo „atamanas“, tačiau pamačiusi Eliją skyrė jam pagrindinį Juozapo vaidmenį – jautraus ir pažeidžiamo berniuko. Elijo dėka ir aš gavau vaidmenį – tapau Juozapo mama. Filme pasakojama istorija apie ypatingą vaiką, kurio širdelė plaka išorėje. Tai pasakojimas apie tai, kaip reikia priimti kitokį žmogų. Filmavomės vasarą, šį rudenį laukiame premjeros. Taigi, yra kuo pasidžiaugti – metai atnešė ir gražių kūrybinių patirčių.
 
- Sakote „Viskas iš meilės ir dėl meilės“. Tad noriu paklausti, kas jums yra meilė? Ar šiuo metu jūsų širdis jos prisipildžiusi?
- Tikrai taip. Manau, kol gyva žemėje būsiu, tol mylėsiu ir gyvensiu atvira širdimi. Aš patiriu meilę ir pati daug jos atiduodu. Tai neišvengiama.
 
- Po savaitės – pavasaris. Su kokiomis nuotaikomis ir viltimis jį pasitinkate?
- Jaučiuosi dėkinga. Esu visko patyrusi, likimas man dosnus ir laime, ir pačiais sunkiausiais išbandymais. Bet einu tolyn! Džiaugiuosi, kad prasidės darbai teatre. Žymi lenkų režisierė Agata Duda-Gracz atsirinko aktorius spektakliui, tad pagaliau grįžtu į teatrą, į repeticijas, į savo namus – Klaipėdos dramos teatre dirbu jau dvidešimt penkeri metai. Džiaugiuosi, kad galėsiu kurti. Viliuosi, susitiksime ir su žiūrovais.

---

 
Pabaikite sakinį
Motinystė man yra… – pati didžiausia likimo dovana.
Beprotiškai ilgiuosi… pavasario. 
Jūra ir aš… yra viena ir nedaloma, tai yra visuma.  
Norėčiau dar kartą... šokti lietuje.
Gražiausias mano išgirstas komplimentas... – kad manyje gražiausia yra mano siela.
Filmas, kurį rekomenduoju visoms moterims... – lenkų režisieriaus Sławomiro Fabickio „Myliu“.
Jei šiandien sutikčiau mažąją Eglutę... stipriai ją apkabinčiau.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!