- „Work hard, play hard“, kas lietuviškai reiškia „kas stipriai dirba, stipriai ilsisi“. Panašu, tai – apie jus.
 
- Mėgstu keliones visokia forma – viena, dviese su vyru, šeima, draugais. Jos itin praturtina ir praplečia akiratį. O kiek dar nematytų šalių... Dabar svajoju apie Pienų Amerikos kraštus, nors ir aplinkui dar išmaišyti yra ką. Prieš mėnesį grįžau iš Balio salos Indonezijoje. Šešių žmonių kompanija keliavome porą savaičių. Pasitelkėme kelionės organizatorius, vadinamuosius „balinėtojus“, kurie ir sustygavo visą programą. Nors kelionė buvo ypač aktyvi, daug įdomaus pamatėme, kartu ir atsipalaidavome. Tai supratau tik grįžusi namo: buvau pamiršusi absoliučiai visus kodus ir PIN kodus. Nei į namus įeiti galėjau, nei mobiliuoju parašu pasinaudoti. Viską reikėjo atkurti iš naujo. Tai rodiklis, kad kelionė tikrai pavyko.
 
- Na, kai ant tokios „tarzankės“ skridote, kur neprapūs galvos... Ekstremalė!
 
- Nors į keliones visada su draudimu, kažin ar jis galiotų tokioje Indonezijos šalyje... Iš tikrųjų Balyje yra labai daug „instagraminių“ vietų, kur keliautojus visada nuveža tiesiog nusifotografuoti. Nors tos supynės buvo labai smagu, iš tiesų jos daugiau nuotraukoms sugalvotos. Ir tokių vietų Balyje, kur plūsta turistai tiesiog nuotraukoms, pilna. Kriokliai, ryžių laukai – viskas instagraminiai peizažai. Aš mėgėja iš smagumo prarasti baimę. Gyvenime reikia mokėti atsipalaiduoti – tada galva ir pailsi.
 
- Vykstant žmonių su negalia reformai, įtariu, tikrai reikia gero poilsio...
 
- Dabar labai įtemptas metas. Nors pokyčiai jau prasidėję, jų metu darome dar kitus pokyčius. Bedirbdami matome, ką reikia keisti, tobulinti, ne viskas iš karto pavyksta. Sunku ir gerai dirbti ir keistis vienu metu. Taip nebūna, kad nuo numatytos datos reikalai pajuda, kaip reikia. Kasdien yra daug įtampos.
 
- Pamėginsiu suformuluoti klausimą, kad šis nenuskambėtų netinkamai… Dirbti žmonių su negalia srityje kai kam atrodo slogu. Ar žmonių skauduliai, rūpesčiai, jų pyktis ant visuomenės neišsunkia?
 
- Sritis yra sudėtinga, ir žmonių įvairių sutinki, ir sistemiškai čia daug niuansų, bet  yra ir kitų sistemiškai sudėtingų sričių. Kas dirba su pabėgėliais – irgi ne ką linksmiau atrodo, kas su vaikų teisių pažeidimais – irgi nelabai linksma. Tokių pažeidimų ten būna, kad mes sunkiai ir įsivaizduoti galime…
O žmonių su negalia sritis nėra slogi, kai matai teigiamus pokyčius. Smagu, kai gali nuveikti ką nors gero jų labui. Kadangi šioje srityje dirbu jau labai seniai, matau didelį ir ryškų pokytį. Atsimenu pirmąją reformą, kai iš sovietinio invalidumo grupių perėjome prie neįgaliųjų, naujų terminų, darbingumo lygio. Praėjus 17-ai metų pereiname į dar aukštesnį lygmenį, matome, kaip keičiasi visuomenės supratimas apie negalią ir prieinamumą. Tai džiugina. Naujokas negali pamatuoti nueito kelio, pamatyti praeities, todėl jam gali būti sudėtinga pavadinkime „pajusti šviesą“, nuoširdžiai pasidžiaugti.
 
- Savo aplinkoje turite draugų ar artimųjų su negalia? Neabejoju per tiek metų sulipdėte visokių bičiulysčių.
 
- Ir artimoje aplinkoje turiu žmonių su negalia, ir daug pažįstamų, o kur dar bendradarbiai. Jau nebematau skirtumo tarp žmonių. Visada per asmeninį patyrimą ateina gilesnis supratimas. Teoriškai gali dėstyti kiek nori, bet niekas nepakeis tiesioginio bendravimo. Už tai skatiname žmonių su negalia prieinamumą. Atskirtis dėl to ir atsirado, kad niekas jų nei matė, nei girdėjo. O jie negali tiesiog ateiti ir dalyvauti mūsų gyvenime, turime jiems nutiesti kelią.
 
- Esate atvira visuomenės veikėja. Mėgstate pasidalinti asmeniniu gyvenimu. Vien socialiniuose tinkluose matyti, kad esate ne ta vadovė, kuri ant aukšto kalno sėdi.
 
- Atviras bendravimas ir geri santykiai – gyvenimo džiaugsmas. Nesu užsisklendusi, galiu pasidalinti smagiomis akimirkomis, bet visiška instagramerė nesu. (Juokiasi.) Mano vaikai saugo privatumą. Nenori būti viešumoje nei socialiniuose tinkluose.
 
- Neseniai gavote naują vaidmenį. Tapote močiute. Močiutės su paraku, įtariu, kojinių nemezga.
 
- Dviguba močiutė! Praktiškai vienu metu gimė du anūkai. Turėdama du vaikus, visą laiką svajojau apie anūkus, buvau jau ir susitaikiusi, kad jų nebesulauksiu. Vaikams jau virš trisdešimt, ką jau čia galvojau… Bam! Dviejų mėnesių skirtumu iš dukters ir sūnaus – po anūkiuką. Pasisekė. Beje, paradoksas – jaunystėje labai mėgau megzti, o dabar, man atrodo, jau niekas nebemezga.
Mėgaujamės nauju vaidmeniu, dalyvaujame anūkų gyvenime, padabojame, smagu ir žaisti, ir užmigdyti vėžimėlyje leliukus. Savaitgaliais, o kartais ir po darbo – močiutės laikas. Tiesa, gyvenančius Briuselyje tik aplankome. Bet nesisieloju, kad dažnai nematau. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad jie turi galimybę pamatyti kitą kultūrą. Viskas į naudą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!