- Simonai, sveikiname – ką tik oficialiai tapote gydytoju ortopedu traumatologu. Kas dabar? Tęsite darbą Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje?
 
- Taip, pasirinkti nebuvo sudėtinga. Renkantis darbo vietą, žiūri, kur gali daugiausiai išmokti, kur geri mokytojai. Rezidentūros pabaiga nereiškia, kad jau viską žinai – mokymasis medicinoje niekada nesustoja.
Mūsų ligoninė susirenka ir gydo beveik pusę Lietuvos traumų. Geresnės bazės mokytis chirurgijos ir įgyti praktinių įgūdžių šalyje, ko gero, nėra.
 
- Nesvarstėte dirbti regioninėje ligoninėje?
 
- Kol kas apie regionus negalvoju. Kalbant apie chirurgines specialybes, reikia ne tik vadovėlinių žinių, bet ir daug praktikos. O praktika geriausia ten, kur didžiausias pacientų srautas.
 
- Jūsų tėtis pasirinko genetikos mokslus. Jūs medicinoje nuėjote savu keliu. Kas patraukė ortopedijos-traumatologijos srityje?
 
- Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje daug sportavau, buvau treneris, todėl buvo įdomu suprasti, kaip juda kūnas, kas yra biomechanika, kaip atsiranda traumos.
Nors tėčio pasirinkta genetika – irgi įdomi sritis, man praktiškoji medicina pasirodė artimesnė. Patinka, kad ortopedijoje-traumatologijoje matai greitą progresą, greitą pacientų atsigavimą, rezultatai būna akivaizdūs. Tai iš karto motyvuoja.
 
- Jūs – tikras naujosios kartos atstovas: „noriu rezultatų, ir greitai!“
 
- Yra tiesos. (Juokiasi.)
 
- Ar jaučiate, kad augęs mokslininkų šeimoje turite platesnį požiūrį į ortopedinių ligų gydymą?
 
- Ortopedija-traumatologija tikrai reikalauja holistinio požiūrio. Manau, tiek mano karta, tiek vyresnė karta supranta, kad kasdien būtina kaip įmanoma labiau atsižvelgti į paciento poreikius.
Kad pacientas nukeliautų iki operacinės ir sėkmingai sveiktų, neužtenka vien mechaninio darbo. Gydymas yra komandinis procesas – reikia bendradarbiauti su anesteziologais, terapeutais, kitų specialybių gydytojais. O kad diskusijos būtų vaisingos, reikia platesnio požiūrio, nepakanka apsiriboti vien savo sritimi.
Kalbant apie ortopedijos traumatologijos ir genetikos ryšį, tikrai yra tam tikrų ligų, kurios paveikia kaulų ir raumenų sistemą, visą judamąjį aparatą.
Tiek tėtis, tiek kiti dėstytojai mums visada kartodavo, kad, kalbant apie sveikatą, genetika lemia apie 10 procentų. Genetinis veiksnys turi įtakos galūnių ilgiui, kūno sudėjimui, kaulų ir raumenų tvirtumui. Ortopedijoje genetikos žinios mums naudingos diagnozuojant retas ligas, bet kasdienėje praktikoje daugiau dėmesio skiriame koreguojamiems faktoriams.
 
- Ar tiesa, kad vis daugiau jaunų žmonių susiduria su sąnarių problemomis?
 
- Galbūt tiesiog pagerėjo diagnostika. Taip pat skiriasi žmonių skausmo slenkstis. Anksčiau žmonės kreipdavosi tuomet, kai jau nebegalėdavo iškęsti, o dabar tokio pakantumo skausmui nebėra, žmonės nori greičiau išsiaiškinti problemos priežastį. Tai yra sveikintina – kuo anksčiau jie užsiima prevencija, tuo didesnė tikimybė išvengti rimtesnių problemų ateityje.
Jei kalbame apie sudėtingas rekonstrukcines operacijas, pavyzdžiui, sąnario endoprotezavimą, tai neretai tokią operaciją būtų galima nukelti net 10 metų, jei pacientas laiku kreiptųsi ir laikytųsi prevencinės programos, gydytojo rekomendacijų. Deja, senesnės kartos žmonės dažnai kreipiasi per vėlai.
 
- Kur matote didžiausią pažangą ortopedijos-traumatologijos srityje?
 
- Noriu pasidžiaugti, kad mūsų lygis šioje srityje tikrai aukštas – neatsiliekame nuo Europos nei žiniomis, nei praktika, nei rezultatais.
Žvelgiant į tendencijas, matome daug naujovių, kurios sparčiai vystosi. Dirbtinis intelektas, nors dar nėra visiškai pažabotas, jau rodo savo naudą diagnostikoje, tiksliau nustatant diagnozes ir atpažįstant patologijas.
Mūsų ligoninėje naudojama sparčiai populiarėjanti 3D spausdinimo technologija. Tiesa, dėl kainos ir laiko sąnaudų ji kol kas taikoma tik sudėtingiausiems atvejams – pavyzdžiui, kai pacientas netenka didelės kaulo dalies, galime atspausdinti individualų, jo anatomiją atitinkantį protezą.
Mokslas taip pat aktyviai ieško preparatų ir injekcijų, kurie galėtų paspartinti audinių regeneraciją. Nors šioje srityje dar teks palaukti proveržio – kol kas nėra tokių medžiagų, kurios kasdienėje praktikoje akivaizdžiai padėtų atkurti kaulą, raumenis ar sausgysles – tyrimai nesustoja.
Džiugu, kad šiuolaikinis ortopedas-traumatologas yra ne vien praktikas, bet ir mokslininkas. Būtent tarptautinis bendradarbiavimas tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu padeda atskirti, kas iš tiesų veikia, o kas – ne.
 
- Chirurgai sako, kad dabar pacientus „išoperuoja“ dar iš vakaro – robotų pagalba. Kiek šioje srityje dar reikia žmogaus?
 
- Žmogaus reikia dar labai daug. Medicina visgi yra kartu ir menas – dalis sprendimų tikrai nėra lengvi ir akivaizdūs. Ne visada gali priimti sprendimą remdamasis vien tiksliais duomenimis, nes kiekviena situacija individuali. Reikia įvertinti daugybę kintamųjų – tiek paciento poreikius, tiek gretutines ligas. Manau, dar tikrai užtruks, kol galėsime visiškai patikėti robotams atlikti tai, ką dabar daro chirurgai.
 
- Pasidalinkite, ką pastebėjote rezidentūros studijų metu: kaip šiandien jaučiasi jaunieji specialistai?
 
- Reikia pripažinti, kad rezidentūra nėra lengvas metas. Jauni gydytojai, patekę į medicinos sistemą, tikrai pamato daug įvairių situacijų. Medikams tenka ne tik spręsti profesinius iššūkius, bet ir nuolat bendrauti – tiek su pacientais, tiek su kolegomis, ieškoti sutarimo.
Medicina reikalauja ir profesinių žinių, ir charakterio, gebėjimo priimti sprendimus, argumentuoti savo poziciją. Pasibaigus rezidentūrai, gydytojas tikrai pasikeičia, susiformuoja kaip specialistas ir kaip žmogus. Baigus rezidentūrą, jau niekas per daug nebestebina.

---

 
Dosjė

2014-2020 – medicinos studijos VU.
2017 – trenerio kursai VšĮ „Sportininkų mokymų centras“.
2020-2025 – ortopedijos-traumatologijos rezidentūros studijos VU.
Nuo 2024 – doktorantūros studijos VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje.
2020-2025 – rezidentūra Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.
Nuo 2025 – ortopedas-traumatologas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!