- Prisiminkite boksininko karjeros pradžią. Kaip atsidūrėte ringe?
- Bokse atsidūriau dvylikos metų. Pradžioje viskas vyko žaidimo forma. Nauji draugai, papildomas užimtumas... Tačiau po pirmų kovų, pirmų pergalių, kai būdavau visiškai nuovargio išsunktas, supratau, kad tai yra rimta sporto šaka. Ir trūksta dar labai daug, reikia daug ruoštis. Nuo tada prasidėjo juodas darbas. Tokia ir buvo mano boksininko karjeros pradžia.
 
- Daugelis sportininkų neišvengia traumų. Yra tekę rimtai gydytis?
- Kiekvienoje sporto šakoje traumos yra neišvengiamos. Boksas nėra išimtis. Dauguma žmonių linkę manyti, kad dažniausiai nukenčia galva. Tačiau tas požiūris yra neteisingas ir išlikęs nuo senų laikų, kai nebuvo tinkamų apsaugų. Pirštinės taip pat buvo specifinės. Viskas tobulėja, tiek pats boksas, kaip sporto šaka, tiek ir šios sporto šakos inventorius, apsaugos. Turbūt pagrindinė, dažniausia problema yra stuburo problemos dėl ydingos stovėsenos. Laiku nespėjus arba nuo nuovargio nesuspaudus kumščio, patiriamos įvairios riešo, pirštakaulių traumos.
Ir aš turėjau stuburo problemų. Buvau priverstas pristabdyti treniruotes trims mėnesiams. Dėl ydingos stovėsenos boksuojantis viena nugaros raumenų pusė dirba daug daugiau negu kita. Nestiprinant kitos pusės nugaros raumenų, formuojasi išvaržos, stuburo slanksteliai pasislenka iš normalios padėties ir dirgina stuburo nervus. Tai sutrikdo normalų ruošimąsi varžyboms.
Šiuo metu taip pat aktyviai sportuoju, nuolat palaikau nugaros raumenų tonusą. Tačiau padarius ilgesnę pertrauką dažnai jaučiu jos skausmus. Taigi sportas man yra privalomas (šypsosi).
 
- Boksas dažnai linksniuojamas ir kaip ganėtinai brutalus sportas. Savyje reikia turėti agresijos, ryžto kad galėtum suduoti kitam žmogui?
- Boksas - sporto šaka, apimanti daugybę skirtingų savybių, tačiau agresija čia nedominuoja. Tai yra sportas, kuriame tu priverstas nuolat galvoti, analizuoti save, klaidas, priešininką, jo taktiką ir prie to prisitaikyti. Galbūt agresyvumas kai kuriems sportininkams padeda, tačiau bokse tai tikrai nėra naudinga ir teisinga savybė. Ir tas įvardinimas „suduoti žmogui“, visiškai neatitinka šio sporto. Suduoti gali kas nors kilus kokiam konfliktui ar panašiai, o bokse yra stengiamasi pelnyti taškus. Tikslas - ne traumuoti priešininką, bet iškovoti pergalę. Šis sportas grūdina žmogų, ugdo jo charakterį.
 
- Esate Europos jaunimo ir pasaulio čempionas. Pergalės profesionaliame ringe daug kainavo? O galbūt yra taip ir nepasiektų apdovanojimų?
- Kiekvienai kovai besiruošiant įdėjau labai daug darbo. Reikėjo daug kantrybės. Ypač kai reikėjo mesti svorį iki tinkamos kategorijos, laikytis nuolatinio režimo. Varžybose pasiekęs užsibrėžtą tikslą, jauti didžiulę palaimą. Dar maloniau, kai tarptautinėse varžybose, stovint ant nugalėtojų pakylos, skamba Lietuvos himnas. Sportininkas privalo turėti tikslą, priešingu atveju, treniruotės nėra visavertės. Manau, kiekvieno sportininko svajonė sudalyvauti Olimpinėse žaidynėse. Patekus į jas tikslu tampa medalis. Jo man ir pritrūko iki pilnos laimės (šypsosi).
 
- Užminėte apie svorio metimą prieš varžybas. Koks jūsų dienos meniu dabar, kai esate treneris? Turbūt ir treniruočių tempas sumažėjo...
- Anaiptol. Sportuoti tenka kasdien po vieną, du ar tris kartus. Tačiau iš viso treniruočių su sportininkais per dieną turiu nuo septynių iki vienuolikos. Kai grafikas toks įtemptas, svarbu prižiūrėti ir mitybą. Stengiuosi valgyti visavertį maistą. Intensyviau sportuodamas valgau daugiau baltymų turinčių produktų. Kas dieną stengiuosi valgyti kuo daugiau daržovių, vaisių salotų.
 
- Žiniasklaidoje jau buvo pasirodę interviu, kai baigęs profesionalaus boksininko karjerą, ėmėtės verslo. Kada ir kokiomis aplinkybėmis gyvenime atsirado vietos muzikai ir būtent dainavimui?
- Papildomai veiklai rasdavau laiko ir sportuodamas. Tačiau nusprendęs nutraukti profesionalaus sportininko karjerą, buvau priverstas žinias panaudoti kitur. Taip atsirado mano sporto klubas.
Dauguma žmonių atsipalaiduoja sportuodami, o man sportas yra darbas. Reikėjo kitų būdų relaksacijai. Per vienas Kalėdas žmona padovanojo netradicinę dovaną - vokalo pamokas pas mokytoją Eglę Pranevičienę. Tai buvo žaidimas, tačiau man patiko. Pamokose išsivalydavo mintys, pasimiršdavo darbai, reikalai, atitrūkdavau nuo visko. Po truputį tai peraugo į pomėgį. Kuo toliau žengiu į muzikinį pasaulį, tuo labiau suprantu, kad reikia dar daug dirbti. Ir kol kas to noro bei užsidegimo tikrai yra.
 
- Nors priešininkai projekte „Lietuvos balsas“ užkirto kelią į didįjį finalą, galbūt jau turite planų, susijusių su muzikine karjera?
- Projektas davė tikrai labai daug, supratau, kuria linkme reikia eiti, kokias klaidas taisyti ir panašiai. Teko susipažinti su daugybę nuostabiai dainuojančių žmonių. Pasisėmiau jų patirties, gavau daug patarimų. Muzikinė karjera šiuo projektu tikrai nepasibaigs. Turiu rimtų planų, kurių kol kas nenoriu įvardinti, tačiau šiemet dar tikrai mane išgirsite (šypsosi). Dabar dar reikia mokytis, mokytis ir mokytis...