Nors 30-metis Danas Sodaitis prie lengvosios atletikos profesionalaus sporto prisijungė vos prieš penkerius metus, šiandien vyras jau rengiasi 2020-ųjų metų Tokijo parolimpinėms žaidynėms. „Žmonių su fizine negalia pasiekimai dažnai ir sveikiesiems būna paskata veikti. Lįskite lauk iš tamsių pakampių ir iš šikšnosparnių virskite drugiais, įgyvendinančiais svajones!“ – ragina dešinės rankos nevaldantis sportininkas. Motociklo avarijoje traumą patyręs Danas be baimės nubraukia nuo jo dulkes ir vėl skrodžia gatves.
„Aš už tai, kad žmonės įgyvendintų savo svajones. O visuomenės stereotipai tik kursto vidinę stagnaciją, įbaugina, daro bėdą iš niekur“, - sako dešinės rankos nevaldantis sportininkas Danas Sodaitis.
- Danai, po penkerių metų pertraukos grįžtate prie ekstremalumų, nuo kurių ir nukentėjote – vėl sėdatės ant motociklo. Tampote liūtą už ūsų?
- Dažnai klausia, kam man to reikia. Aš už tai, kad žmonės įgyvendintų savo svajones. O visuomenės stereotipai tik kursto vidinę stagnaciją, įbaugina, daro bėdą iš niekur. Man padėjo sulaužyti stereotipus, suprasti, kad viskas įmanoma ir vėl įgauti drąsos pokalbis su vienu sportininku iš Anglijos, kuris patyręs avariją neteko rankos ir, nepaisant to, toliau dalyvauja ir puikiai pasirodo motociklų lenktynėse.
- Panašu, jums skaudūs gyvenimo iššūkiai davė ryžto susitelkti ir pradėti viską iš naujo. Nors puoselėta karjera Karo akademijoje užsivėrė visiems laikams, vos per kelerius metus nuo nulio užlipote ant sportinio Olimpo – rengiatės žaidynėms Tokijuje.
- Tai labiau natūralus prisitaikymas prie gyvenimo. Nors anksčiau modeliavau griežtesnį savęs konceptą, po traumos mokiausi reklamos, fotografijos. Šiandien esu profesionalus fotografas, turiu studiją. Nesu iš tų žmonių, kuris liaupsina likimą. Net ir labiausiai tikintis žmogus einantis per perėją apsidairo. Taigi tik pats gali nuspręsti, lipti iš problemų ar su jomis gyventi. Kad ir kaip nuobodžiai tai skambėtų - svarbiausia noras ir ryžtas.
- Įprastai imtis profesionalaus sporto pradedama nuo jaunų dienų, o jūs čia įžengėte jau būdamas suaugęs. Ar paruošti kūną fiziniam krūviui prireikia daugiau pastangų?
- Sportinė karjera pradedama kurti nuo jaunystės dienų - formuojama teisinga raumenų sistema, tinkama psichologija. Mano atveju tai darbas ir sprogstamoji jėga. Be to, ir jaunystėje buvau aktyvus sporto srityje: žaidžiau krepšinį, bėgiojau sprintą. Studijuodamas Karo akademijoje taip pat domėjausi šiuo sportu, lankiau treniruotes. Nors raumenys reikiamo lankstumo ir mobilumo neturėjo, fizinio krūvio bazę buvau sukaupęs. Tokių rezultatų įgavau trenerių, masažuotojų ir kitų specialistų dėka – kasmet gerinu šalies rekordą ir priartėju prie pasaulinių žvaigždžių.
- Kaip patekote į trenerio Marto Skrabulio globą?
- Tai mano ryžto ir nusiteikimo vaisius. Nesiekiau duonos kruopelytės - stvėriau visą kepalą (juokiasi). Tai geriausias bei stipriausias sportininkas ir treneris Lietuvos sprinto pasaulyje. Buvau apie jį girdėjęs, todėl parašiau tiesiai išdėstydamas savo ryžtą. Jis patikėjo. Juk degiau noru siekti tikslo! Nėjau per pažįstamus, nesikreipiau per aplinkui.
- Tad, kuris kurį tuomet labiau motyvuoja dribti? Rodos įkvėpti ir eiti į priekį – trenerių užduotis.
- Sportinės karjeros pradžioje nelabai svarbu, kas ves į priekį. O vėliau atsiranda poreikis turėti autoritetą, kurio galėtumei laisvai klausyti, nesiremti savo sprendimu. Pats atėjau turėdamas visai kitokį požiūrį į sportą – leisdavau sau į treniruotes vėluoti penkias minutes. Labai greitai šis laisvamaniškumas buvo išgyvendintas, o treniruotėse pasirodau dvidešimt minučių prieš - pasiruošti, apšilti.
- Karo akademijoje tvarkos neišmokė?
- Karo akademijoje kitokie reikalavimai ir režimas, tačiau prie naujosios tvarkos greitai prisitaikiau. Nauja tvarka, tarkime, kaip visiškas alkoholio atsisakymas, man ne auka, o privilegija, kurią gaunu būdamas sportininkas. Būdamas Karo akademijoje siekiau ginti Lietuvos vardą, o uniformos vilkėjimas buvo kažkas neapsakomo. Dabar gera turėti kitą, ne mažiau jaudinančią rinktinės aprangą ir stengtis, kad po varžybų mūsų šalies trispalvė būtų iškelta kuo aukščiau. Vis dėlto suprantu, kad į traukinį įlipęs esu per vėlai, o paskutinė stotelė vis artėja. Dabar iš savęs bandau išgauti geriausią savo versiją, atiduoti visas jėgas, kad būdamas paskutinėje stotelėje atsigręždamas suprasčiau dėl to padaręs viską.
- Atrodote pagautas didelės sportinės aistros. Turbūt dėl to paties užsidegimo be baimių vėl sėdatės ant motociklo.
- Motociklu nevažinėjau gal šešerius metus. Tiesa, iškart po traumos bandžiau jį remontuoti, bet vis pritrūkdavo žinių. Visus tuos metus lydėjo praūžiančio motociklo garsas. Vos pravažiuodavo troleibusas, man rodydavosi, kad skrieja motociklas – garsas panašus. Man tai buvo didžiausia kančia, euforija ir
dejavu kartu sudėjus. Spurdėdavo širdis, kaip vėl norėjau važiuoti. Tai priemonė, padedanti ir atsipalaiduoti, ir užsikurti.
Reikšmingas lūžis įvyko, kai ryžtingai kreipiausi į vieną motociklų dirbtuvę papasakodamas savo istoriją. Jie padėjo techniškai pritaikyti motociklą, kad galėčiau jį valdyti kaire ranka.
- Koks jausmas atsisėdus po pertraukos?
- Skriedamas Nemuno žiedu jaučiausi taip, lyg visus tuos šešerius metus būčiau treniravęsis. Posūkiai įveikiami dar lengviau – motociklas
gulasi dar sklandžiau. Net dabar apie tai kalbant šiurpuliai laksto.
Žiauriai malonu.
- Leiskite šią euforiją nutraukti visai kita tema. Kaip manote, ar į fizinę negalią šiandien dar žiūrima kaip į gyvenimo nuosprendį?
- Pasinaudosiu vieno žinomo asmens pasakyta fraze – čia debesuota, bet su pragiedruliais. Būnat Vilniuje pastebiu tolerantiškesnį požiūrį nei kituose miestuose. Mūsų sportininkų veikla leidžia pamatyti, kokius darbus galima nudirbti ir ko pasiekti turint fizinę negalią. Įkvepiantys pavyzdžiai padeda neįgaliesiems lįsti iš tamsių kampų į šviesą. Be to, sveikieji pamato, kad žmogus su fizine negalia nėra monstras. Dar daugiau – neįgalieji dažnai gali būti įkvėpėjai ir sveikiesiems.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: