Sunku pripažinti, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas, kaip nuolat matome reklamose, socialiniuose tinkluose ir kitur, sako nevyriausybinės organizacijos „̦Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius. Jau pora metų veikianti iniciatyva siekia mažinti socialinę atskirtį ir viešai kalbėti apie dalykus, kuriuos spontaniškai kyla noras – slėpti.
„Manau, daugelis sutiks, kad pas mus vis dar gajus sergančių, fizinę ar psichinę negalią turinčių žmonių stigmatizavimas. Tą stigmą reikia griauti: per pokalbį ją atverti ir tuomet keisti žmonių požiūrį“, - sako nevyriausybinės organizacijos „̦Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius.
- Tiesa, kad iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ pradžia – jūsų paties liga?
- Netikėtai sužinojau, kad sergu pirmo tipo diabetu. Tokiomis akimirkomis, kaip ši – išgirdus nepalankią diagnozę, kai tau pasako, kad susirgai nepagydoma liga, – gyvenimas tiesiog sustoja. Prasideda savidestrukcijos procesas, kuris, rodos, niekada nesibaigs. Vis dėlto anksčiau ar vėliau šį faktą tenka priimti kaip nepakeičiamą dalyką. Tuomet atsiveria galimybė judėti toliau. Kai pradėjau susitaikyti su liga, ėmiau mąstyti, ką daryti kitaip? Ką galėčiau nuveikti dėl kitų? Pradėjau galvoti, kaip savo silpnumą paversti stiprybe ir išeiti iš destruktyvių išgyvenimų sukuriant ką nors pozityvaus.
- Užsiminėte apie lemtingą sapną...
- Iš tiesų „Skirtingų spalvų“ iniciatyvą susapnavau – miegant mane aplankė gražūs vaizdiniai, kuriuos galima vadinti utopiškais. Juose nebuvo socialinės atskirties, visi priimami tokie, kokie yra – su savo „silpnybėmis“. Žmogus buvo ne kaip trūkumų laukas, o kaip būtybė, kuri yra sukurta gyventi visavertį gyvenimą.
Sapnas buvo ryškus, kupinas spalvų, kaip ir mūsų iniciatyvos pavadinimas. Jis mane stipriai paveikė. Nuėjęs į universitetą papasakojau jį bendraminčiams kursiokams, VDU Kūrybinių industrijų studentams. Pasitarėme ir nusprendėme, kad reikia eiti ta linkme, šviesos keliu ir tapti komanda, kuri nori mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje.
- Ar mūsų visuomenėje sergantys žmonės jaučiasi atstumti?
- Manau, daugelis sutiks, kad pas mus vis dar gajus sergančių, fizinę ar psichinę negalią turinčių žmonių stigmatizavimas. Tą stigmą reikia griauti: per pokalbį ją atverti ir tuomet keisti žmonių požiūrį.
Skaudina, jei žmonės neturi tvirtesnio stuburo: išgirdę diagnozę ar pajutę, kad su jais vyksta psichiniai arba fiziniai pokyčiai, bijo tai pripažinti patys sau. Televizijoje, socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje rodomas rožėmis nuklotas gyvenimas, todėl tampa sunku susitaikyti, kad mano gyvenimas toks nėra, kad esi ne toks kaip kiti. Tokiomis akimirkomis jautiesi pažeidžiamas, tarsi nuogas ir nori slėptis, net nuo savęs paties. Bet atsiribojimas nieko neduoda – sveikimo keliu eiti padeda atsivėrimas.
-
Per antruosius gyvavimo metus „Skirtingos Spalvos“ herojais tapo Marius Repšys, Ieva Zasimauskaitė, Tomas Eicher-Lorka bei kiti. Kaip pavyksta prikalbinti apie problemas pasakoti žymius žmones?
- Sunkiau yra prakalbinti netgi ne žymius žmones, bet tuos, kurie gyvena toli nuo viešumos esantį gyvenimą. Žinomas asmuo dažniausiai apie tai jau yra kalbėjęs, jam kyla mažiau abejonių ir jis noriau sutinka duoti interviu. Kai bendrauju su žmonėmis ne iš viešumos, būna kitaip. Paskambinu pašnekovui, kurio darbais, stiprybe tikiu ir manau, kad būtų naudinga, jei jis visu tuo pasidalintų. Tačiau pasakius, ko noriu, atsiranda tylos minutė. Žmogus galvoja, ar nori tokiu mastu pasakoti apie save. Padeda apsispręsti mintis, kad nebūtina papasakoti visko. Visada dalį vidinių potyrių pasiliekame sau ir neatskleidžiame net ir atvirai pasakodami savo istoriją.
- Savo pašnekovus vadinate herojais.
- Jie tikrai herojai, nes visų pirma patys yra nuėję sudėtingą kelią. Aš jiems sakau: herojais esate ne be reikalo, nes vienaip ar kitaip pastumiate į priekį kitus, kurie klauso jūsų istorijos. Klausytojai bet kuriuo atveju tame pasakojime atpažįsta save. Vieni jame randa liūdėjimo būseną, kiti galbūt save mato kaip tą, kuris užgauliodavo tokius žmones.
- Kaip pats susidorojote su sunkia diagnoze? Ar tai truko ilgai?
Užtruko ilgai, nes išgirdus panašią diagnozę užplūsta mintys, kad viskas yra beviltiška, staiga dingsta ateities perspektyvos, vidumi tampi tartum neįgalus. Tačiau tai – tik iliuzija, kad gyvenimas sustoja. Kapstantis iš šios būsenos svarbu pažinti patį save. Išvysti šviesesnį rytojų gali tik savo norais ir pastangomis. Girdime motyvuojančias istorijas, jos mus liečia vienu ar kitu kampu, tačiau nėra nepajėgios pakeisti mūsų gyvenimo, jei patys nesiimame veiksmų. Kad ir kiek įkvėpimo besisemtume iš šalies, sprendimų vis dėlto tenka imtis pačiam. Niekas už mus neįgyvendins pokyčių mūsų gyvenime.
Visiems, kurie ką tik pateko į tokią padėtį, kaip nutiko man ar kitiems mūsų herojams, noriu pasakyti svarbų dalyką. Kai ištiks ta kankinanti vidinė įtampa, kuri neleidžia net pasirūpinti higiena: laiku pavalgyti, apsirengti, atlikti pareigas, atsiminkite ir savęs paklauskite: kas iš to, kad aš ir toliau taip gyvensiu ir save kankinsiu? Ypač svarbus supratimas, kad ligos nepakeisime, kad viskas, kas yra likę, ką galima valdyti – tai nuosavos emocijos.
Kiekvienam noriu pasakyti, kad normalu prašyti psichologinės pagalbos. Nereikia bijoti jos priimti ir gauti. Kai esi skęstančiame laive ir yra galimybė įsitverti ištiestos pagalbos rankos – būtina ja pasinaudoti. Nors viliamės, kad mus pasieks medicinos pažanga, kad bus išrasti nauji efektyvūs gydymo būdai, dabar svarbu suvokti, kad artimiausiu metu niekas nepasikeis, tik aš pats. Todėl reikia naudotis visomis galimybėmis kaip sau padėti, kad tai įvyktų.
- Norint padėti kitiems, svarbus bendradarbiavimas.
- Tikiu, kad trečiaisiais mūsų gyvavimo metais plėsime partnerių ratą, džiaugsimės bendrais tikslais bendradarbiaudami su privačiomis įmonėmis ir su savivaldybių, ministerijų darbuotojais, kadangi jie yra arti tokių žmonių, turi instrumentus, kaip jiems padėti. Manau, kad visuomet daugiausiai pasiekti galima surėmus pečius.
Gal utopiškai skamba, bet noriu matyti Lietuvą be socialinės atskirties. Dėl to su komanda ir kalbame apie stigmas, ligas. Siekiame, kad žmonės nebūtų skirstomi į brokuotus, sugadintus, nevisaverčius, kad jų trūkumai būtų stumiami į šoną. Norime ir toliau dažyti Lietuvą skirtingomis spalvomis.
Apie Iniciatyvą
„Skirtingo spalvos“ ne tik supažindina su skirtingų herojų istorijomis, bet ir siekia spręsti problemas, susijusias su tomis ligomis. „Skirtingos spalvos“ komanda stengiasi pasiekti apčiuopiamų pokyčių sergančių žmonių gyvenimuose. Priklausomai nuo atvejo, ieško rėmėjų, bendradarbiauja su atitinkamomis institucijomis ir stengiasi, kad Skirtingų Spalvų istorijos būtų išgirstos.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: