Žymiausia Lietuvos meninės gimnastikos sportininkė ir Europos čempionė Dalia Kutkaitė (55 m.) įsitikinusi - aukštiems Lietuvos sportininkų rezultatams trukdo ne per mažas jų įdirbis ar talento neturėjimas, o politiniai užkulisiai. Jaunystėje savo kailiu patyrusi, ką reiškia dėl to atsidurti už borto, Dalia palieka tai praeityje ir veda talentus į priekį. „Dirbame, stengiamės būti sąžiningi, maksimaliai atsidavę, o kiti sprendimai priklauso nuo aukščiau salėje sėdinčiųjų“, - sako trenerė.
„Turi itin mylėti šią sporto šaką ir vaikus. Kitaip šito neapsiimtum. Be visiško atsidavimo ir fanatizmo negalima kalbėti apie jokį rezultatą, tik liūdina, kad tai dažnai lieka neįvertinta“, - teigia žymiausia Lietuvos meninės gimnastikos sportininkė ir Europos čempionė Dalia Kutkaitė.
- Populiarumo viršūnėje tarp merginų, ko gero, išlieka baletas ir pramoginiai šokiai. Meninė gimnastika mūsų šalyje tik imama atrasti, nors ši sporto šaka laikoma ypač moteriška, lavinanti grakščią laikyseną. Kas paskatino mergaites susidomėti gimnastika?
- Su kiekvienais metais norinčių lankyti meninę gimnastiką gretos vis didėja. Šiemet, kad užsirašytų į grupę, susidaro didžiulės eilės. Augimo tendenciją pastebiu stipriai. Tiek net sutalpinti negalime – jaučiame salių stygių.
-
Neabejotinai prie gimnastikos populiarinimo mūsų šalyje prisidėjote ir jūs prieš penkerius metus ne tik atidariusi meninės gimnastikos mokyklą, bet ir inicijavusi tarptautinius turnyrus.
- Šiuo atveju taip. Į juos suvažiavo pasaulinio lygio gimnastikos žvaigždės. Mergaitės turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su šia sporto šaka ir pamatyti aukštą lygį. Turnyrai buvo net transliuojami per televiziją. Pagerėjo trenerių darbo kokybė, automatiškai ir mergaičių varžybų rezultatai. Sporto šaka populiarėja, nes vis dažniau girdime apie tarptautinius laimėjimus. Be to, kad merginos susidomėtų, padeda ir visagalis
feisbukas. Nereikia nė televizijos.
- Sakote, kad treniruotėms trūksta salių. Būreliai kaunasi dėl vietos treniruotis?
- Būrelių ir sporto šakų yra daug, tačiau mokyklų, kurios priklauso savivaldybei taip pat nemažai, todėl keista, kad gauti salę sudėtinga. Šiemet dėl to yra išbandoma nauja sistema – sales gauti galima konkurso būdu. Vienintelis priekaištas, kad sistemą paleido labai vėlai. Rugsėjis jau pralėkė, o mes tebelaukiame konkurso rezultatų. Treniruotes turėjome pradėti jau prieš mėnesį. Tėvai seniausiai laukia užsiėmimų grafikų, nes nori planuoti laiką ir būrelius. Nerimo ir abejonių čia daug.
- Viename interviu teigėte, kad sporte tenka įrodinėti, jog Lietuva taip pat yra pajėgi užauginti talentus, nors medalius skina šalys, kurios jau užsitarnavo autoritetą. Ar varžybose reikalinga parodyti šalies stiprybę?
- Ir šalies stiprybę, ir sąlygas. Pasižiūrėkite, kokie Baltarusijoje pastatyti meninės gimnastikos rūmai, kokie Azerbaidžane... Mes tegalime pagūžčioti pečiais. Nors varžybose su šių šalių komandomis
išeiname ant lygiųjų, rungiamės su jais ne vienodomis sąlygomis. Lietuvos komanda paskutiniuose Europos čempionatuose net buvo pirmame šešetuke, laimėjo prieš tą patį Azerbaidžaną, bet rungiamės nenormaliomis sąlygomis.
Lietuvos sportininkai turi būti bent keliomis galvomis aukščiau už kitų šalių dalyvius, nes šalys, kurios per daug metų yra užsitarnavusios autoritetą, daro įtaką teisėjų sprendimams. Kad taptum pastebėtas, turi būti gerokai pranašesnis. O kaip padaryti, kad būtum trimis galvomis aukščiau? Treniruotis dieną naktį.
Deja, neturime vietos, kad galėtume treniruotėms skirti tiek laiko. Nebent kur nors koridoriuje... Ką jau kalbėti apie individualias treniruotes. Treneriai vos spėja sutalpinti grupes. O tiek Lietuvoje turime daug talentingų mergaičių...
- Vadinasi, joms atsiskleisti šiame sporte tiesiog nėra galimybių?
- Einame tik į masiškumą, o ne į meistriškumą. Apie aukštą pilotažą nė neverta kalbėti. Šalys, kurios investuoja milžiniškus pinigus į rūmų, salių, trenerių, kilimų išlaikymą, tikrai nenori užleisti savo pozicijų kažkokiems pilypams iš kanapių...
- Esate savo kailiu patyrusi, ką reiškia politinis boikotas, kai Sovietų Sąjunga uždraudė vykti į Los Andželo olimpines žaidynes. Ar tokie politiniai žaidimai tebevyksta?
- Vyksta ir stipriai. Pavyzdžiui, specialiai stabdomos varžybos. Pandemija tam irgi turi įtakos. Politikuoti čia galima daug, bet mus, paprastą liaudį, tas menkai liečia. Dirbame savo darbą, stengiamės būti sąžiningi, maksimaliai atsidavę, o kiti sprendimai priklauso nuo aukščiau salėje sėdinčių.
- Vis dėlto nepabūgote su Lietuvos talentais brautis tarp pasaulio lyderių. Kiek jums tai kainuoja pastangų ir kantrybės?
- Viskas turi savo kainą: visa tai - šeimos ir laisvalaikio sąskaita. Tai - didelis atsidavimas. Gyveni jau nebe savo, o sportininkių gyvenimą. Nuolatos esu išvykose, stovyklose. Turi itin mylėti šią sporto šaką ir vaikus. Kitaip šito neapsiimtum. Be visiško atsidavimo ir fanatizmo negalima kalbėti apie jokį rezultatą, tik liūdina, kad tai dažnai lieka neįvertinta.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: