Su Dainiumi užtrukome, kol suderinome pokalbio laiką ir vietą. Galop tiesiog nuvykome į jo mėgstamą vietą prie Žaliųjų ežerų pasikalbėti apie teatrą, darbą prieš kameras, tobulą vasarą, darbus kaime bei pusiau slaptą „Jopštararai“ judėjimą.
„Tobula vasara, kai yra daug saulės, daug ežerų, daug apkabinimų, maisto, kepto ant laužo. Keliavimo po Lietuvą, nes ji yra nuostabi“, - sako aktorius Dainius Tarutis.
- Pakalbėkime apie tavo pagrindinę profesiją –
aktorystę. Vaidini Lėlės teatre?
- Tenka vaidinti ir kitur, bet taip, tai – mano antrieji namai. Teatruose esu sukūręs jau apie 35 vaidmenis.
- Galėtum išskirti vieną vaidmenį, kuris tau buvo įdomus, sunkus?
- Vienas įsimintiniausių mano vaidmenų – aštuonerių metų berniukas vardu Alanas, spektaklyje „O viešpatie Vilnius!“. Jo režisierius ir dramaturgas Ainis Storpirštis. Dramaturgiją kūrėme kartu, Ainis išklausydavo ir susirinkdavo idėjas, bet galutinius sprendimus priimdavo pats. Alanas – pagrindinis spektaklio personažas. Jis paliktas vienas, gyvena be tėčio, o jo mama domisi visai kitais reikalais. Vaikas likęs prie kompiuterio, neturi ne tik draugų, bet ir gyvenimo. Jis jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas. Spektaklio pradžia – jo persikraustymas į naujus namus, nuėjęs į rūsį ieškoti modemo ten sutinka dvi žiurkes Larsą ir Ichtiandrą ir jos pradeda su juo bendrauti. Tai įdomus ir gražus spektaklis apie santykius. Dažnai iš jo išėję tėvai ar mokytojai sako, kad jis skirtas ne vaikams, o mums.
- Tau teko vaidinti ir filmuose...
- Teko, ir ne viename. Ir studentų baigiamuosiuose darbuose, ir pas Saulių Baradinską su Oleg Šurajev „Grąžinti Nepriklausomybę“, HBO TV mini seriale „Černobilis“. Turėjau, rodos, septynias pamainas, iš kurių kelios buvo Kyjive dar prieš prasidedant šiems baisiems dalykams.
Dar filmavausi ir BBC seriale „Rise of the nazis“. Vaidinau vokietį Edgar Jung, kuris buvo prieš Hitlerį ir sakė prieš jį nukreiptas kalbas.
Prieš kelias savaites filmavausi seriale „Rimti reikalai“, kurį pasikeisdami režisuoja Džiugas Siaurusaitis ir Balys Latėnas. Ten atlieku nedidelį kalėjimo viršininko pavaduotojo vaidmenį. Prekiaujame narkotikais. Kol kas neaišku, į ką jis išsirutulios, nes scenarijus vis dar rašomas.
- Kaip tarp tokių darbo apimčių derini asmeninį gyvenimą, laiką su draugais, šeima?
- Būna per darbus nematai gerų draugų, artimų žmonių. Bet Lietuvoje, jeigu nori bent kiek daugiau uždirbti, turi dirbti per kelis darbus. Liūdna. Norėtųsi susikoncentruoti į kelias sritis ir jose siekti profesionalumo. Dabar tenka blaškytis ir taškytis. Tai sena bėda, ir žaizda. Lietuvoje su menais kažkaip sudėtinga...
- Su broliu dar kūrėte laidų ciklą „Brolių šalelė“?
- Deja, pavyko sukurti tik kelias laidas. Tiesiog nespėjau fiziškai. Nes tuo metu kūriau ir dokumentinį filmą „Nematomi teatro žmonės“, apie žmones kurie dirba užkulisiuose, ir be kurių nebūtų teatro.
Maniau, kad vienas sugebėsiu būti ir laidos prodiuseris, ir laidos vedėjas, ir kuratorius, ir dar spėsiu lokacijų ieškoti. Maniau, kad man pavyks. Vis dėlto ši patirtis buvo naudinga. Supratau, kodėl yra pasiskirstymas vaidmenimis ir atsakomybėmis. Kad kurtum tokius projektus turi turėti didelę komandą.
O laida gimė, nes aš mėgtu daug keliauti po Lietuvą ir taip atrandu daug keistų pavadinimų, kurie iš niekur neatsiranda, jie turi savo istorijas. Norėjau užfiksuoti, ką patys žmonės apie juos kalba. Pavyzdžiui, Lašinių kaimas, Kaišiadorių rajone. O kartu norėjome parodyti, ką ten nuvykus verta aplankyti.
- Išduok, kas yra tas paslaptingasis „Jopštararai“?
- Pradėsiu nuo pradžių. Aš nesupratau, kas yra tos #grotažymės, kai jos atsirado. - Vieną kartą man į galvą atėjo žodis „Jopštararai“, kurį esu girdėjęs vaikystėje. Man jis artimas, šiltas ir neturi neigiamos prasmės. Vėliau man žmonės ėmė sakyti, kokia smagi grotažymė tas „Jopštararai“. Supratau, kad žmonės tikrai jas skaito. Tada, smagumo dėlei pasidariau sau džemperį, ėmiau su juo vaikščioti. Draugai ėmė sakyti, jog irgi tokio nori. Ėmiau ieškoti kokybiškos medžiagos, kokybiško atspaudimo, kad po kelių kartų jis nenusiplautų ar neapsiburbuliuotų. Ėmiau juos testuoti skalbdamas. Jie labai greit susidėvėdavo. Galop man pavyko rasti geros medžiagos džemperius ir kokybišką atspaudimą čia, Lietuvoje. Specialiai juos purvinau ir skalbiau bent 10 kartų. Nepasikeitė nei jų spalva, nei burbuliukų atsirado, o ir užrašas puikiai laikėsi.
- Dainiau, jopštararai, to džemperio neįmanoma sudėvėti kaip geležinių kurpių?
- Na, tai irgi gendantis daiktas, bet jo kokybė tikrai gera.
Galvojau turėsiu dovaną draugams, gimtadieniams. Įkėliau nuotraukas į internetą. Atsirado žmonių, norinčių juos pirkti. Teko gauti individualios veiklos pažymėjimą ir pradėti legaliai prekiauti. Nors vis dar neturiu net elektroninės parduotuvės, nedariau jokios reklamos. Kai kurie drąsesni žmonės man parašo ir klausia, ar galėtų gauti šį džemperį?
- Ar yra koks ritualas sutikus kitą slaptosios „Jopštararai“ bendruomenės narį?
- Pasisveikinti, o dar geriau apsikabinti. Galbūt taip susitiksi antrą pusę, gerą draugą ar net verslo partnerį. Užmačius žmogų, pavyzdžiui, bibliotekoje bent jau prieiti ir tyliai pasisveikinti: „Labas, mes iš to paties klubo.“
Žodžiu, tai kuria bendruomenę, keičia keiksmažodžius ir skleidžia gerą nuotaiką.
- Koks yra Tavo geros, subalansuotos vasaros receptas?
- Tobula vasara, kai yra daug saulės, daug ežerų, daug apkabinimų, maisto, kepto ant laužo. Keliavimo po Lietuvą, nes ji yra nuostabi. Manau, vasarą neverta važiuoti iš Lietuvos. Kai šalta ir norisi vitamino D ar paslidinėti – taip. Bet vasara – tik Lietuvoje, tik miškuose, tik su uogomis ir
fainais žmonėmis, maudynėmis. Toks būtų mano receptas.
- Dažnai turi tokias vasaras?
- Aš jas pasidarau. Kai tik esu laisvas nuo darbų, važiuoju į sodybą Vepriuose, Ukmergės rajone. Ten teka Šventoji. Nuostabus miestelis, nuostabūs žmonės ir kaimynai. Daug ten būnu, manęs aplankyti atvažiuoja draugai. Auginu ten arbūzus, melionus ir česnakus. Rudenį renku svarainius ir gaminu trijų skonių „SalDainiaus“ svaraininę: Duzgiančio, Varvančio ir Linkstančio skonių.
Tai – trauktinės, užpiltinės, tad kartu ir vaistas, jos gerai padeda peršalus arba jų šaukštą galima užpilti ant salotų ir praturtinti jų skonį.
- Pabaigai, gal išduosi paslaptį, kaip jūsų profesijoje, kurioje tiesiog negalima sirgti ginatės nuo rudens peršalimų?
- Sirgti tikrai negalima. Tad aš stengiuosi praktikuoti kontrastinį dušą. Man puikus aktorius, kolega ir bičiulis Audronius Rūkas patarė, kaip prie jo priprasti. Būk duše kiek nori, nors ir pusvalandį, bet turėk stiklinę šalto vandens. Ir po dušo ją užsipilk. Pradžioje tu purtaisi, bet po dviejų savaičių užsipili jau dvi stiklines, po trijų – keturias. Ir po dviejų mėnesiu, jei nuoširdžiai
varai su tomis stiklinėmis, jau stovi po šaltu dušu. Tai stiprina kūną, centrinę nervų sistemą. Tad vasaromis stengiuosi daug maudytis ežeruose, o žiemą stiprintis po kontrastiniu dušu.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: