- Liko mažiau nei mėnuo iki San Diege prasidėsiančios jūsų 12 tūkstančio kilometrų solo kelionės per vandenyną. Ar pasiruošimas vyksta sklandžiai?
 
- Kelionei jau beveik pasiruošta. Maistas ir reikalinga įranga saugiai supakuota valtyje, o valtis konteineriu išplukdyta į Jungtines Amerikos Valstijas. Iki spalio antros ji turi pasiekti Kaliforniją. Beliko smulkūs kelių valandų logistiniai darbeliai.
Pasiruošimas man yra sunkiausias momentas. Bet suprantu: kuo geriau suplanuosi, tuo lengvesnė bus kelionė. Reikėjo viską gerai apgalvoti ir sumažinti rizikas iki minimumo. Atrodo, su sveikata neturiu jokių problemų, bet vis tiek reikia planuoti: o gal išseksiu, gal traumą patirsiu... Prisikroviau du maišus vaistų – kaip pensininkas. Bet reikalingi ir įvairūs papildai kasdieniam vartojimui, taip pat trylika skirtingų antibiotikų. Gal ir nepanaudosiu, bet turėti reikia.
Su šeima į Jungtines Amerikos Valstijas išvyksime rugsėjo pabaigoje, apžiūrėsime apylinkes – niekada nesame buvę Kalifornijoje. Ir, panašu, kad spalio trečiąją, per savo gimtadienį, jau turėsiu galimybę startuoti.
 
- Tikriausiai daug dėmesio skiriate sveikatai. Ar daug treniruojatės?
 
- Sportuoju visą gyvenimą. Bet, žinoma, nesu irkluotojas. Reikėjo išmokti technikos. Profesionalai man sako: „Jei būtum irkluotojas, tokiam iššūkiui nesiryžtum“. Matyt, lengviau pasiryžti, kai nežinai, kas tavęs laukia. Dabar jau nebėra kur dingti.



- Ar pamąstote: kur aš įsivėliau?
 
- Tikrai ne. Man norisi kuo greičiau išplaukti. Irklavimas man – meditacija, o iššūkių nebijau. Apskritai neturiu baimės jausmo. Ko bijodavau, tai blogą pažymį tėvams parodyti. O aštrūs pojūčiai mane traukė nuo vaikystės: kuo aukščiau užlipti, kuo toliau nuplaukti, kuo giliau panerti. Vaikystėje užsiropšdavau kur nors ir stengdavausi save nugalėti: tai nuo stogelio, tai nuo šieno kupetos ar į vandenį nuo olos nušokti.
 
- Vadinasi, mama ramybės neturėjo. O dabar – žmona…
 
- Ne, viskas gerai. Visi žino, kad taip nusiraminu. O riziką visuomet įvertinu. Bet tiesa ta, kad avantiūros mane traukia. Esu turėjęs įvairių traumų – jos yra mano gyvenimo būdo ir pomėgių pasekmė. Prieš daugiau nei šešiolika metų patekau į motociklo avariją, ne kartą buvo operuotas petys. Bet irkluoti tai netrukdo.
Girdžiu, kad kartais dvidešimties trisdešimties metų jaunuoliai skundžiasi sveikata. Aš sveikata nesiskundžiu. Jeigu nieko neskauda, vadinasi, esi miręs.


 
- Taigi savo jėgomis visiškai pasitikite. O kas gali pakišti koją kelionėje?
 
- Nerimauju tik dėl oro sąlygų starto metu. Startas nedėkingas tuo, kad pučia stiprūs ir nepalankūs vėjai į kranto pusę. Su tiek sveriančia valtimi bus sudėtinga atsiplėšti nuo kranto, reikia palankaus vėjo. Taip pat teks kovoti su galinga Kalifornijos srove. Žinoma, nepavyks, tai nepavyks... Grįšiu atgal, startuosiu iš naujo.
Vėliau prie Australijos vėl lauks daug gamtinių permainų, keisis vėjai, tad paskutinis tūkstantis mylių bus sudėtingas.
Įdomus momentas, kad dėl laiko zonos pokyčių antroje kelionės pusėje manęs laukia lūžis, kada grįšiu parą atgal ir tą pačią dieną išgyvensiu du kartus.
 
- Kur ketinate finišuoti?
 
- Deklaruoju, kad keliauju į Brisbaną, bet iš tiesų kursą stengsiuosi laikyti Sidnėjaus link. Finišas čia būtų vyšnia ant torto. Esant nepalankioms oro sąlygoms visuomet turėsiu opciją sukti Brisbano link. Tiesa, šiauriau prasideda rifai – taip pat nedėkinga zona. Ten, kur nėra gylio, formuojasi didelės lūžtančios bangos. Be galo sunku valdyti ir laviruoti valtį: bangos gali apsukti, apversti, „prasukti“ kaip centrifugoje.
 
- Kas jus skatina imtis tokių iššūkių? Tikriausiai vien noro nepakanka.
 
- Visuomet sau keliu intencijas, kodėl tai darau – taip lengviau siekti tikslo. Šios kelionės tikslas yra atkreipti pasaulio dėmesį į Ukrainoje vykstantį karą, kad nesijaustume tokie pavargę remdami Ukrainą kare prieš agresorę rusiją. Taigi nešiu pagrindinę žinią: Lietuva yra kartu su Ukraina. Ši kelionė – tai dedikacija visiems kare žuvusiems ukrainiečiams. O aukos, kurios atėjo su ginklu žudyti taikių gyventojų, tegul meldžiasi savo dievams. Aš tų dievų nepažįstu.
Pasitaiko klausiančių, kodėl negali padaryti ko nors dėl Lietuvos žmonių. Atsakau: tai darau ir dėl lietuvių. Sutariau su Rimanto Kaukėno fondu, kad per vandenyną nešiu sunkiai sergančių ir kasdien kovojančių vaikų laiškus ir darbelius su jų norais, viltimis ir linkėjimais. Perplukdysiu, o grįžęs grąžinsiu. Jiems bus didelis stimulas manęs laukti.


 
- Nuo pat karo pradžios reguliariai lankėtės Ukrainoje, gabenote humanitarinę pagalbą. Ką pamatėte ir išgyenote?
 
- Karas yra baisiausia, kas gali nutikti žmonijai. Tai nėra stichinė nelaimė, po kurios galima greitai visiems susigrupuoti, atvažiuoti, padėti. Karas – ilgas, nenuspėjamas ir sekinantis. Ne kartą buvau fronto linijoje, mačiau žmonių veidus, sušaudytus taikių evakuotis bandžiusių gyventojų automobilius, sudaužytus likimus. Jeigu tu turi širdį, negali likti tam abejingas.
Džiaugiuosi, kad šiuo metu vyksta šturmas į Kursko sritį pasienyje. Buvote tie, kurie palaikė „specialią karinę operaciją“, tai dabar pajuskite, ką ukrainiečiai trečius metus išgyvena. O jie šaukiasi šių laikų Hitlerio (V.Putino – red. past.) pagalbos... Kodėl jis jums turėtų padėti? Jam neįdomu, jis savus siunčia į mirtį.
 
- Tikiu, kad tokia patirtis jus užgrūdino ir psichologiškai šiandien esate tvirtesnis.
 
- Nieko panašaus gyvenime nebuvau patyręs. Lygiai tokia pati nauja patirtis manęs laukia ir Ramiajame vandenyne. Suprantu tai. Ar esu tam pasiruošęs psichologiškai, nežinau. Vandenyje nesu buvęs ilgiau nei kelias paras.
Noriu pabrėžti, kad nesu niekuo ypatingas. Tik noriu parodyti, kad ir paprastas žmogus, neturintis nieko bendro su irklavimu, bet turintis didelį norą, gali padaryti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Juk neįmanoma yra tik tol, kol kas nors tai ima ir padaro. Tikiuosi, kad man pavyks.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!