- Ar sunku būti Arūnu Valinsku?
- Bet kokiu žmogumi būti nelengva nesvarbu, ar tai Arūnas Valinskas, ar Marijonas Mikutavičius, ar princas Haris. Apskritai, gyventi taip, kad būtų įdomu, yra nelengva, bet verta. Juk nežinome, kiek tų gyvenimų dar yra, ar yra kas nors po mirties, bet ko gero baisiausias dalykas yra turėti vienintelį gyvenimą ir jį suknisti graužiantis, kaip tau sunku. Jei ryte atsikėlęs matai paukščius ir saulę, tu jau turi teisę ir pareigą būti laimingas.
Aš žinau, kad yra žmonių, kuriems yra gerokai sunkiau būti šalia manęs, nei man būti savimi. Vienas tokių žmonių yra mano žmona, nes aš tikrai nesu dovanėlė (juokiasi). Jeigu egzistuoja reinkarnacija, ateityje norėčiau atgimti moterimi, ištekėti už tokio asilo, kaip aš ir sužinoti, ką reiškia gyvenimas su manimi.
 
- Ir vis dėlto Inga vis dar gyvena su jumis. Kokia toji sėkmingos santuokos paslaptis?
- Neturiu universalaus recepto. Ne kartą esu sakęs, kad, jeigu tą receptą turėčiau, kasmet gaučiau Nobelio taikos premiją už taiką pasaulyje, šeimose. Kaip sakė Tolstojus „Anoje Kareninoje“, „visos laimingos šeimos yra panašios, o visos nelaimingos yra nelaimingos savaip“.
Todėl mano sėkmingos santuokos receptas nėra universalus, bet jis paprastas: jei nori laimingai gyventi su žmogumi, reikia jį mylėti bent šiek tiek daugiau, nei myli save.
 
- Ar tiesa, kad televizija mėgsta labiau narciziškas asmenybes?
- Taip šneka tie žmonės, kurie ten norėtų dirbti, bet jiems niekaip nepavyksta. Visų pirma reikia mylėti žiūrovą, kuriam kalbi ir nesugadinti tam žmogui laiko, praleisto žiūrint televiziją. Kitas dalykas yra tas, kad žmogus yra lyg kempinė: jei ji sausa, paspaudus pakyla tik dulkių debesis. Žmogus televizijoje turi būti kaip kempinė, kurią paspaudus bėga vanduo. Kaip sakant, reikia turėti, ką duoti. Tada atsiras ryšys tarp televizijos ir žiūrovo. O tas vanduo, tekantis iš kempinės, yra jo skaitytos knygos, sutikti žmonės, sukauptos patirtys... Būtent to nori žiūrovas. Televizijoje dirbu jau trisdešimt penkerius metus ir esu matęs ne vieną žmogų, kuriam atrodė, kad televizija be jų negali. Maždaug: „Sustok, žeme, mes išlipame“. Bet tai jie negali be televizijos, o televizija be jų apsieina puikiai.
Televizija visų pirma yra reiklumas sau. Ir jeigu kam nors atrodo, kad reiklumas sau yra lengvas ir tik narcizui būdingas užsiėmimas, kodėl tų kokybiškų kūrėjų, yra tiek mažai? Niekam nepavyks užimti mano, Vytauto Kernagio, Vytauto Šapranausko vietos. Mielieji, jūs turite patys sau susikurti vietą, o ne pavydėti ir klijuoti etiketes.
 
- O jaunos žvaigždutės greitai sužimba ir greitai užgęsta. Nepastovumas tampa šios kartos bruožu?
- Žinot, viena didžiausių šiuolaikinės kartos problemų yra ta, kad jie baudžia save knygų neskaitymu. Nesuprantu, kaip jaunam žmogui gali būti neįdomu, kai pasaulyje yra tiek įdomių dalykų. Yra toks priežodis, kad mes visą gyvenimą mokomės ir mirštame kvaili. Esu smalsus žmogus ir man keista, kai matau, kad jauniems žmonėms užtenka gyvenimo burbule, technologijomis jie save baudžia. Didžioji dalis jų tikrai nesuvokia, kad tas burbulas, kuriame jie gyvena, nėra realus gyvenimas. Technologijos yra gerai, bet jos neturėtų pakeisti realaus gyvenimo. Telefonas turi skambinti, kompiuteris dirbti, širdis plakti, smegenys mąstyti... Ir negali viskas būti sukišta į vieną.
 
- Vietoj išmanaus telefono vis dar naudojate mygtukinį, nes, kaip sakėte, telefono paskirtis skambinti. Koks jūsų požiūris į socialinius tinklus?
- Esu „Fecebook‘e“ kiek man reikia, bet problema atsiranda, kai internetas pakeičia realų gyvenimą. O tas posakis, kad jei tavęs nėra „Facebook‘e“, tavęs nėra visai, man atrodo nesąmoningas. Žinoma, yra tų žmonių, kurių darbas susijęs su socialiniais tinklais, bet man internetas yra darbo įrankis, o ne gyvenimas. Be automobilio turbūt neįsivaizduojame gyvenimo, bet juk neleidžiame jame viso gyvenimo. Tai kodėl tada mūsų smegenys visada yra internete?
 
- Taigi pabėgimo nuo tikrovės būdas – ne internetas, o knyga. Sakote, kad knygos skaitymas intymus veiksmas, bet argi nėra taip, kad skaitant gerą knygą nublanksta net ir didžiausios minios triukšmas? Pavyzdžiui, aš skaitau knygą važiuodama troleibusu į darbą...
- Geriau skaityti bet kur ir bet kada negu visai neskaityti. Šitoje vietoje manau, kad skaitymas yra asmeniškas reikalas, nes tu myliesi su istorija, myliesi su autoriumi. O kur tai daryti, kiekvieno pasirinkimo reikalas. Gal tas malonumas, kurį jūs gaunate skaitydama troleibuse, būtų dar didesnis, jei skaitytumėte namie, vienumoje, kai niekas netrukdo. Ar būtų geriau, aš nežinau, bet sutikite, kad būtų kiek kitaip.
 
- Kokios dabar knygos guli ant jūsų naktinio stalelio?
- Oi, kalnai knygų. Guli vidurinės mokyklos istorijos kurso santrauka, tai darbinė literatūra. Per gerą pusdienį dar perskaičiau „Laikinai jūsų“, knyga, kurią parašė Amerikos lietuvis apie tarpukario Lietuvos kūrimąsi. Toks tarsi lietuviškas Džeimsas Bondas, skaitaliukas. Taip pat į rankas neseniai pakliuvo Sigito Parulskio knyga „Laiko nusikaltimai“. Jei turėsite laiko, perskaitykite. Mane ši knyga nustebino ir gerąja ir blogąja prasme. Taip pat skaitau knygą apie bakterijas „Manyje gyvena milijonai“. Ši knyga mokslinė, ne grožinė. Ir dar skaitau knygą „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“. Nurauto stogo rašytojas, bet tokios knygos man smagios.
 
- Ar jau pasiskiepijote nuo COVID-19?
- Mes jau dešimt metų su šeimyna norėjome pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Pats esu aistringas grybautojas, žvejys ir medžiotojas. Ir kasmet vis sakydavome, kad reikia pasiskiepyti. O juk skiepai negali kirstis, tad laukiame, kol praeis keturios savaitės ir skiepysimės nuo koronaviruso. Man nesvarbu, kokios firmos skiepą gausiu. Pasitikiu mokslu, o tuos, kurie nepasitiki skiepais, matau taip pat kaip plokščiažemininkus.
 
- Neseniai praūžė „Šeimos maršas“, o jūsų šeima idealiai atitinka tąją „tradicinę“, tik pats apie tradicinių vertybių išsaugojimą nepasisakote. Kodėl?
- Todėl, kad tai nėra vertybių gynimas. Tai yra kitaminčių puolimas. Norint šeimą ginti, reikia žinoti nuo ko. Jie paprasčiausiai puola kitaip gyvenančius ir kitaip mąstančius. Dalis šito maršo organizatorių retorikos yra ant Baudžiamojo kodekso ribos. Manau, kad didžioji dalis ten dalyvavusių žmonių, net neskaitė Stambulo konvencijos ir atėjo į renginį todėl, kad pasiilgo renginių. Čia, ko gero, pirmas toks renginys, kai nei organizatoriai, nei dalyviai nežinojo, už ką ir kodėl.
 
- Kalbėdami aptarėme daug skirtingų temų ir atrodo, kad visada turite savo nuomonę. Sakykite, o ar yra buvę situacijų, kad Arūnas Valinskas neturėtų ką pasakyti?
- Pagalvoti reikia... Bet nemanau. Kai nori ir turi, ką pasakyti, tai ir pasakai.
Turbūt vienintelis kartas, kai nebežinojau, ką atsakyti, buvo kai pasipiršau Valinskienei ir ji pasakė „taip“. Tada pagalvojau, kad, kaip rašė Žemaitė, įklimpau kaip muselė į išrūgas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!