- Dar skauda po Dakaro? Kiek laiko prireikia, kol kūnas atsigauna?
- Dar jaučiu sprando skausmus, kaklas popierinis. Tikėjausi, kad skausmai greičiau praeis, bet kol kas apie rimtesnius medicininius tyrimus negalvoju. Pernai poilsiui namie skyriau dvi savaites, dar tiek pat atostogavau. Po mėnesio viskas buvo liuks. Šiemet porą savaičių pasiilsėsiu ir pradėsiu ruoštis. Artimiausios varžybos kovo gale arba balandžio pradžioj.
 
- Ne paslaptis, kad automobilių vairuotojams ralyje tenka mažesnis fizinis krūvis. Kuo motociklininko fizinis pasirengimas Dakarui kitoks? 
- Kas įsivaizduoja, kad kilnojame štangas, hantelius, klysta. Kuo daugiau raumenų, tuo daugiau deguonies reikia jiems aprūpinti. Pagrindiniai akcentai skirti kojoms, nugarai, pečiams ir rankoms stiprinti. Žinoma, dirbi, kad būtų balansas, koordinacija, reakcija, treniruoji gebėjimą išlaikyti dėmesį.
 
- Jūsų karjera ilga. Lūžių turbūt jau ir neskaičiuojate... 
- Labai norėdamas, galėčiau suskaičiuoti, bet visko nesižymiu. Iki du tūkstančiai šeštųjų turėjau labai mažai traumų. Tada Anglijoje stipriai kritau, pažeidžiau nugarą. Pasirodo, būta problemų ir iš seniau. Po tyrimų Lietuvoje gydytojai pasakė, kad jeigu noriu atsidurti invalido vežimėlyje, galiu sportuoti toliau. Visgi po dvejų metų sustiprinęs nugarą vėl grįžau į sportą. Europos čempionate kritau, susilaužiau dešinę koją. Po metų grįžau, pora mėnesių ir susitrupinau kairės kojos šlaunikaulį. Iškrito dar dveji metai...
 
- Dėl traumų tapote atsargesnis?
- Taip, vėliau grįžęs važiavau atsargiai. Psichologiškai buvo nelengva. Sportininkai, su kuriais anksčiau konkuravau važiavo toli priekyje. Nusprendžiau pasitraukti iš motokroso. Po pertraukos išvažiavau į enduro varžybas. Čia jau arčiau ralio. Vyksta kelias dienas, trasos įvairesnės, reikia daugiau ištvermės. Taip artėjau prie Dakaro. Juk po enduro kitas logiškas žingsnis – ralis. Griebėm jautį už ragų. Prieš dvejus metus tiesiai į Merzouga ralį išvažiavome. Ten finišavęs gauni teisę dalyvauti Dakare. Beliko ruoštis. Ir dabar Dakare rizikas įvertinu. Man daug svarbiau finišuoti, negu dėl kelių pozicijų ant kortos statyti visą ralį.
 
- Ar galima sakyti, kad motociklininkas Dakare yra ir pats sau gydytojas? Po kritimo pačiam tenka save apsižiūrėti, nuspręsti, ar sveikas...
- Žinoma, tai - taktikos dalis. Jei jauti nuovargį, rankos nelaiko, pristabdai. Kartais suveikia sportinis azartas. Matai kitą sportininką priekyje, nenori jam leisti nutolti, įsikabini ir laikaisi. Pamenu, trečią ralio dieną susižeidžiau abi kojas, bet važiavau kartu su sportininkais, kurie galutinėje rikiuotėje buvo top dvidešimt. Visgi paskui kritimai sujaukė kortas, jaučiau jų padarinius, pradėjau pralošinėti laiką.
 
- Smalsu, ką motociklininkas su savimi pasiima į greičio ruožą? 
- Motocikle yra trijų litrų talpos bakas, kuris starto metu privalo būti pilnas vandens. Laimei, šiemet vanduo išlikdavo šaltas. Pietų Amerikoje jis sušildavo. Žinoma, įsidedi įrankius, keletą motociklo detalių: rankenėles, sankabą ir panašiai. Dar pasiimi survival kit`ą – išgyvenimo rinkinuką. Čia vaistai, akių lašai, antklodėlė, žiebtuvėlis, prožektorius. Įsidedi ir šiek tiek pinigų nenumatytiems atvejams. Galiausiai, turi užkandėlių, kurias gali suvalgyti kuro papildymo punktuose.
 
- Šiemet Dakare buvo ir jūsų žmona. Jai patikėta komunikacija socialiniuose tinkluose. Jos buvimas šalia padėjo psichologiškai?
- Manau, kad mums abiem buvo lengviau. Ji galėjo viską matyti iš arti, palaikė mane, gėrimus rytais sumaišydavo, gertuves užpildydavo. Gal kas nors ir pagalvotų, kad žmona tokioje situacijoje tik jaudinasi ir stabdo... Nieko panašaus nebuvo.
 
- Prieš penkerius metus paklaustas apie Dakarą sakėte, kad tai būtų „karjeros saulėlydžio akcentas“. Požiūris nepasikeitė? 
- Karjeros saulėlydis ateis, kai baigsis Dakaras. Nežinau, kiek jame dalyvausiu. Negali sakyti, kad dešimt metų važiuosiu, tapsiu legenda ir tik tada pasitrauksiu. Gali planuoti tik vienerius metus į priekį. Dabar galvoju, kad trečiasis Dakaras bus.
 
- Tituluotas motociklininkas Cyril Depres prieš kelerius metus persėdo į automobilį. Įsivaizduojate save lenktyninio automobilio salone?
- Apie automobilį nė minties nesu turėjęs. Motociklas – mano stichija. Automobilį kasdieniniame gyvenime naudoju tik kaip susisiekimo priemonę. Pabandyt gal ir būtų įdomu, bet Dakaras nėra bandymų poligonas. Būtų brangus malonumas. Pirmiausia reikėtų išbandyti save paprastame ralyje.
 
- Jūs aštuoniolika kartų Lietuvos čempionas, rezultatai stipriai geresni nei anksčiau Dakare dalyvavusių tautiečių. Kur kiti šalies motociklininkai?
- Pas mus motociklininkų ralio kultūra, judėjimas tik neseniai prasidėjo. Neturime rimtų varžybų. Manau, dabar motosportas ant bangos. Kažkiek jaučiuosi ir pats prie to prisidėjęs. Pernai atsirado ir lietuviški motociklų ralio reidai, kur važiuojama pagal kelio knygą. O dėl kitų rezultatų... Iki tol važiavę lietuviai tikri šaunuoliai - abu įveikė Dakarą. Tik jie neturėjo motokroso patirties. Aš gi sportuoju nuo mažens. Mano vairavimo įgūdžiai tikrai stipresni.
 
- Jaučiatės prisidėjęs prie savo sporto šakos populiarinimo šalyje. Pavadintumėte save motosporto Rūta Meilutyte?
- Neįsivaizduoju. Dar motociklų olimpiados nesu laimėjęs (juokiasi). Bet iš esmės tikslas toks ir yra – populiarinti sportą. Jeigu anksčiau per žinias menkai užsimindavo apie motosportą, dabar sklaida auga, žmonės ieško papildomos informacijos, sužino apie netoliese vykstančias varžybas. Yra žmonių, kurie priėję po renginio sako, kad mano dėka apie varžybas sužinojo. Būna vaikai pamatę užsimano motociklo, tėvai tada ieško, kas juos pamokytų važiuoti, kreipiasi. Smagu dėl to.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!