Artūras Novikas: „Nesu ypač griežtas, bet mėgstu tvarką“
Paulius Zanevičius
2014-04-17
Džiazo dainininkas ir kompozitorius Artūras Novikas (48) vadovauja ne vienam vokalinio džiazo ansambliui bei moko dainuoti vaikus savo paties įkurtoje džiazo mokykloje. Į viską, kas vyksta scenoje, maestro žvelgia skrupulingai: ji, muzikanto požiūriu, - lyg šventovė, kurioje reikia siekti tobulybės.
- Esate vienas garsiausių Lietuvos džiazo meistrų. Kuo Jums ypatinga ši muzika ir kaip ja susidomėjote?
- Nepasakyčiau, kad esu vienas garsiausių. Tiesiog vokalinio džiazo, tokio stiliaus kaip mano vadovaujamų ansamblių, Lietuvoje labai nedaug. Tokias grupes galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O aš šioje srityje esu jau daugelį metų. Vokaliniu džiazu susidomėjau dar 1986 metais. Per tą laiką sukaupiau nemažai tiek kūrybinės, tiek pedagoginės patirties. Džiazas – labai įvairi muzika, jame daug skirtingų atmainų. Labiausiai mėgstu klasikinį, „bigbendinį“ džiazą. Meilę šiai muzikai perėmiau iš savo šeimos. Mano tėvas buvo kompozitorius ir turėjo daug džiazo plokštelių. Džiazas mūsų namuose skambėjo dažnai. Aš tarsi tęsiu šią tradiciją, tačiau instrumentinę muziką perkeliu į vokalinį žanrą. Neturiu nieko prieš klasikinę muziką. Pats ją studijavau Čiurlionio menų mokykloje bei Muzikos akademijoje ir jos visiškai neatsisakiau. „Padžiazuojame“ kartais ir klasikines melodijas. Tačiau visa mano siela ir kūrybinis potencialas yra džiaze – ši muzika yra kitokio ritmo ir kitokios harmonijos.
- Esate minėjęs, kad labai vertinate aukštą atlikimo lygį ir negalite pakęsti atsainaus požiūrio į muziką. Ar tokius griežtus standartus taikote ir kitose gyvenimo srityse?
- Kuomet ką nors darau, stengiuosi tai atlikti kruopščiai ir iki galo. Toks jau esu ir nemanau, kad pasikeisiu. Jei tvarkausi kambarį, iškuopiu jį iki mažiausių plyšelių. Jei imuosi kūrybinio darbo, stengiuosi jį užbaigti iki deimančiuko.
- Ar esate labai griežtas tiems, kurie taip atsakingai į savo veiklą nežiūri?
- Nesu ypač griežtas, bet mėgstu tvarką. Mokiniai, kurie pas mane ateina, būna pavargę po pamokų. Jie čia ateina ne tik mokytis, bet ir praleisti laisvalaikį. Todėl man labai svarbu, kad jiems būtų gera. Iš repeticijų jie turi išeiti pavargę, bet emociškai atsigavę. Tačiau kuomet vaikai ateina į koncertą sulamdytais ar netinkamais rūbais, o mergaitės netvarkingomis šukuosenomis ar blogai pasidažiusios, aš tikrai pykstu. Scena man yra šventovė, joje turi būti visapusiška tvarka ir harmonija.
- Sakoma, kad džiazas, kaip ir bliuzas, turi gydomąjį poveikį. Ką apie tai manote?
- Tai turbūt priklauso nuo žmogaus. Gydomąjį poveikį daro ta muzika, kurią pats mėgsti ir priimi. Jei žmogui patinka metalas, jį ir gydys metalas.
- Žurnalistams esate prasitaręs, jog stengiatės gyventi sveikai ir tausoti gamtą. Kaip Jūsų gyvenimo būde atispindi šis siekis?
- Nepasakyčiau, kad gyvenu itin sveikai. Nesu vegetaras, nevalgau vien daržovių. Žiauriai mėgstu mėsą, neįsivaizduoju be jos gyvenimo. Iš tiesų aš maitinuosi neteisingai. Pusryčiams suvalgau porą sumuštinių, ir po to prasideda visas dienos darbinis maratonas. Labai retai būna, kad dienos vidury pavalgau. Mano pietūs būna tik vakare, apie devintą ar net pusė dešimt vakaro. Tada jau kertu sočiai. Jei gerai nepavalgau, blogai miegu. Kita vertus, prie namo turime sklypą, kuriame žmona augina daržoves. Jame viskas tikrai ekologiška – neperkam nei cheminių medžiagų, nei sintetinių trąšų. Viskas iš gamtos.
- Kaip dabar laikosi Jūsų ekologiškasis daržas? Ką jame auginate?
- Kuomet žmonai kilo ši idėja, buvau skeptiškas. Gyvename tarp dviejų kalnų ir saulės spinduliai mus nedaug tepasiekia. Paradoksalu, jog mūsų namas – Saulės gatvėje. Netgi ilgiausiomis vasaros dienomis saulė pas mus pakyla tik apie dešimtą ryto ir nusileidžia ketvirtą valandą dienos. Šešios valandos saulės yra tikrai nedaug. Nesitikėjau jokio derliaus. Bet dabar turime pomidorų, agurkų, krapų, salotų. Auginame daug obelų, valgome obuolius, darome iš jų kompotus. Auginame net bulves.
- Ne kartą minėjote, kad mėgstate važinėtis dviračiu. Ar daug laiko praleidžiate ant dviejų ratų?
- Dirbu per kelis darbus, bet visa veikla paprastai yra centre. Kadangi gyvenu prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, man nuvažiuoti į darbą dviračiu yra greičiau nei automobiliu. Dviračio nereikia ilgai išvarinėti iš garažo, nereikia ieškoti, kur jį priparkuoti ar rūpintis dėl mokesčio už stovėjimą. Šeštadieniais ir sekmadieniais važinėjame dviračiais su vaikais. Važinėjame po miestą, neskubėdami nuvažiuojame iki Valakampių. Pasėdime kokioje kavinėje, vaikai suvalgo ledų. Vien pabuvimas gamtoje yra malonumas. Tiesa, dviračiu nevažinėju žiemą. Kai tik temperatūra nukrenta iki kokių penkių laipsnių šilumos, dviračiui prasideda žiemos miegas.
- Fizinio aktyvumo nevengiate?
- Tikrai ne. Mėgstu sportą ir turiu įvairių hobių. Kartą per savaitę, jei būna laisvesnis vakaras, palošiu stalo tenisą. Vasarą, kai tik nelyja ir kai temperatūra ryte būna aukštesnė nei dešimt laipsnių, bėgu trijų ar keturių kilometrų krosiuką. Seniau labai mėgdavau kalnų slidinėjimą. Fizinio aktyvumo netrūksta ir mano darbe. Be to, kad dainuojame, scenoje stengiamės būti visapusiškai įdomūs. Pats sugalvoju daugumą judesių ir šokių, kurių vaikus mokau.
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: