- Papasakokite, kaip lietuviui išmokti kurti kvepalus?
- Lietuviui į parfumerijos pasaulį papulti sudėtinga. Esame parfumerinio pasaulio pakraštys, savotiškas užribis, neturime čia nei šimtmečiais formuotos kvėpinimosi kultūros, nei parfumerijos fabrikų ar industrijos, o juo labiau, aromatų kūrėjų ar atitinkamų mokyklų. Todėl yra keli keliai – važiuoti mokytis svetur arba mokytis savarankiškai.
Aš išbandžiau abu variantus. Daug reikiamos informacijos, techninių žinių susirinkau savarankiškai, tačiau pasitaikius progai važiuodavau ir į įvairius seminarus, kūrybines dirbtuves, projektus kitose šalyse. 2017 m. aromatų konstrukcijos ir dekonstrukcijos teko mokytis Paryžiaus Cinquieme Sens (Penktasis pojūtis) mokykloje, tai buvo puiki proga pačiam įsivertinti jau turimas žinias, jas pasitikrinti. O šiaip – didžiausia mokykla, kaip ir visuose amatuose bei menuose, yra praktika.
 
- Kvapo pasirinkimas atspindi charakterį. Ar tuo tikite?  
- Be abejo! Aromatas yra mūsų individualybės atspindys. Tai, kuo jūs kvepiate, yra papildomi informacijos klodai apie jūsų asmenybę. Paprasčiausias pavyzdys – moteris, mėgstanti lengvus, „kompotinius“ aromatus, rizikuoja sudaryti infantilaus žmogaus įspūdį, mat tokie kvapai labiau būdingi itin jauname, paaugliškame amžiuje, kai suprasti ir įvertinti subtilesnę, sudėtingesnę parfumeriją trūksta olfaktorinės (liet. uodžiamosios) patirties.
 
- Kuo kvepia nuobodus žmogus?
- Nuobodus vyras kvepia kokiu nors aftershave‘u ar dezodorantu iš prekybos centro. Tokia moteris kvepia kažkuo iš mass-marketo lentynos. Kita vertus, pasitaiko nuobodų ir tarp aromatinių pseudo-gurmanų, kurie galvoja, kad pirkinys iš prašmatnios parfumerijos parduotuvės savaime garantuoja originalumą. Kai kas trečia moteris kvepia tais pačiais madingais kvepalais – man nuobodu. Parfumerija – tai neaprėpiamos galimybės surasti išskirtinį, jus labiausiai atspindintį aromatą. Bet tam reikia būti nenuobodžiu žmogumi.
- Korona visiems ant nosių uždėjo kaukes ir atribojo nuo kvapų pasaulio. Kaip pats patyrėte šį bekvapio pasaulio laiką? Ar kvėpinatės namuose, dėl savęs?
- Aš visus karantinus nenustojau dirbęs, tad kaukė man – tik formalus socialinis atributas einant į viešumą. Man labiausiai gaila jau kelis kartus atidėtų parfumerijos parodų Florencijoje ir Milane, į kurias buvau suplanavęs vykti. Bet visa ši situacija, tikiu, kažkada baigsis.
Pats, žinoma, kvėpinuosi visada, išskyrus kūrybinį naujų aromatų procesą. Be kvepalų jaučiuosi tarsi nuogas.
 
- Ar sutinkate su mintimi, kad kiekvienas miestas gali turėti savo kvapą? Ar tai nekvepia išsigalvojimu?
- Taip, sutinku, kiekvienas miestas, regionas, šalis turi savo atpažįstamą kvapą ar, taip vadinamą, kvapo identitetą. Štai Vilnius man kvepia garuojančiu asfaltu po vasaros lietaus, alyvom, liepų žiedais. Milanas kvepia jazminais. Peterburgas kvepia sniegu. Ir taip toliau.
 
- Kaip vertinate visuotinį pamišimą dėl kokių nors kvepalų? Pavyzdžiui, pastaruoju metu nuo podiumo nenulipa Francis Kurkdjian.
- Tai yra didis paradoksas ir fenomenas. Juk aromatas iš esmės yra individualumo išraiškos instrumentas, todėl man nesuvokiama, kaip žmonės pasiduoda norui kvepėti kaip visi, užuot ieškoję išskirtinio, savojo kvapo identiteto. Minėtas Kurkdjiano atvejis yra tiesioginė mados apraiška. Vardan visuotinės mados aukojame individualų stilių. Tai tikrai neprideda pliuso tokio pasirinkimo (ne)originalumui, ypač įvertinant tą faktą, jog aromatų pasaulyje sukurta keli tūkstančiai.
 
- Kai kas nemėgsta ligoninių kvapo, kitiems atvirkščiai – patinka vaistų ir sterilumo dvelksmas. Ar turite tokių mėgstamų-nemėgstamų kvapų?
- Parfumerijos kūrėjams nėra blogų ar netinkančių-nepatinkančių kvapų, tai tik jų darbo įrankis, tik plačios kvapų paletės dalis. Juk dailininkui nėra blogų spalvų. Tačiau, žinoma, vieni kvapai imponuoja labiau nei kiti. Kaip žmogus, visiškai nepernešu įvairių fiziologinių gyvūnų ir žmonių išskyrų kvapų (išskyrus parfumerijoje naudojamus). O šiaip – dievinu figų, kedrų, pušų, senų spintų, popieriaus, benzino, slyvų, ramunėlių kvapus.
 
- Aisti, vaikystėje viena iš Jūsų svajonių buvo tapti chirurgu. Jei reikėtų sukurti gydytojo kvapo portretą – kokius ingredientus rinktumėtės?
- Oh, ta svajonė tikrai buvo beprotiška, nes aš kraujo bijau (juokiasi). Toks savotiškas chirurgas būčiau. Nors vaidinti gydytojus ar paramedikus labai mėgstu. O kalbant apie aromatą, man kažkodėl atrodo, kad šioje profesijoje labai ryškiai kvepėti nederėtų. Kai dirbama su žmonėmis, kai yra artimas kontaktas, pašalinių dirgiklių ir taip užtenka. Tačiau vaistine tematika turiu sukurtą įdomų aromatą, kuris vadinasi „The Pharmacist“ („Vaistininkas“). Jame galima užuosti įvairių džiovintų vaistažolių (ramunėlių, čiobrelių), senos vaistinės baldų, prisigėrusių įvairių balzamų, dervų, mikstūrų kvapų, aromatų.
 
- Kokie Jūsų sukurti kvepalai labiausiai pamėgti klientų? Ar tikėjotės tokio populiarumo?
- Išskirčiau porą aromatų iš pagrindinės savojo FUMparFUM kolekcijos, ironiškai pavadintos Alchemist Charlatan (Alchemikas Šarlatanas) – „L‘Artiste“ („Artistas“) ir „Cuir Dandy“ („Dendžio Oda“). Pirmasis aromatinio etiudo pavidalu gimė paryžietiškų parfumerijos kursų metu ir yra inspiruotas artistinės Paryžiaus aplinkos, o konkrečiau – Charles‘io Aznavouro dainos „La Boheme“, atliktos jo solo koncerte legendiniame miuzikhole L‘Olympia, įrašo.
Tai klasikinius kvepalus primenanti kompozicija, kurioje dominuoja šampano purslų ir gėlių natos. Tai gražus artistinio gyvenimo atvirukas, kuris intriguoja ir savuoju pavadinimu.
Ar žinojote, jog taiklus, tikslus aromato pavadinimas garantuoja pusę jo komercinės sėkmės? Antrasis pagal populiarumą mano aromatas vadinasi „Cuir Dandy“ ir yra inspiruotas legendinio britų dendžio ir dendizmo pradininko Beau Brummellio asmenybės. Tai labai subtilūs ir sofistikuoti kvepalai, patinkantys abiems lytims. Šią žiemą žurnalas L‘Officiel Baltic išrinko juos geriausiu nišinės parfumerijos kategorijoje Baltijos šalyse.
 
- Grįžkime prie kitų Jūsų veiklų. Papasakokite apie Oresto Vaigausko vaidmenį. Kuriate jį be pasiruošto teksto. Išduokite, ar Orestas būna liūdnas?
- Ponas Orestas yra nuotaikos žmogus, kurį sunku įsivaizduoti nusiminusį, o jei taip atsitinka, tas liūdesys akimirksniu išsisklaido. Tai nepailstantis ekstravertas optimistas, kurio gyvenimas panašus į žaižaruojantį aistrų vulkaną. Šis tipas yra visiška mano paties priešingybė, mat aš gyvenime esu santūrus stebėtojas, o ne ryškus veikėjas. Gerbiamo profesoriaus gyvenimas gi visad rampų šviesoje, garsus, vitališkas. O pagrindinis jo variklis – seksas (juokiasi).
 
- Ar realiame gyvenime susižavėtumėte tokia moterimi kaip Džilda?
- Ponios Džildos ruošiamais kotletais gal (juokiasi). Mes – skirtingų kartų paukščiai.
 
- Kokie žmonės tuomet Jums imponuoja?
- Viena svarbiausių savybių žmoguje man – geras humoro jausmas. Tada intelektas ir tokios paprastos, bet itin reikalingos savybės, kaip atsakomybės jausmas ir patikimumas. Aš draugų, patikimų žmonių savo aplinkoje turiu labai mažai, sunkiai leidžiuos į naujas pažintis, bet užtat su tais, kuriuos atsirinkau, su patikrintais laiko, galėčiau į žvalgybą eiti.
 
- Neriate į skirtingas veiklas, drąsiai realizuojate save, einate nepramintais takais. Kaip nugalėti abejones, baimes?
- Aš nežinau. Kaskart prieš kam nors pasiryždamas aš turiu daug ir įvairių vidinių baimių, abejonių. Bet tada ateina momentas, kai užsimerkiu ir įsivaizduojamai „nušoku į bedugnę“, žinodamas, kad kelio atgal nebus, kad drąsūs sprendimai daug ką keičia. Man kartais pačiam sunku patikėti, į kokias avantiūras aš gyvenime esu „nušokęs“ (juokiasi).
 
- Kūrėte nemažai parfumerinių projektų, pvz., „Kvepiantys Prezidentai“, dedikavote vizualinę parodą Lietuvos prieškario ir tarpukario žvaigždėms. Ar planuojate panašių projektų ateityje?
- Taip, žinoma. Man nepaprastai patinka kurti ne tik parfumeriją, bet ir olfaktorinį (liet. uodžiamąjį) meną, skirtą galerijų erdvėms, parodoms. Svajoju apie nuosavą galeriją, kurioje tokie kvepiantys objektai galėtų būti nuolat eksponuojami.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!