- Ag­ne­ta, ar ne­žei­džia, kad vi­sų pir­ma esa­te at­pa­žįs­ta­ma kaip gar­-saus krep­ši­nin­ko žmo­na, o ne sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lė?
- Kar­tais ly­di nu­si­sta­ty­mas, kad esu krep­ši­nin­ko žmo­na. Ne­kom­plek­suo­ju dėl to. Man tai - di­de­lis pri­va­lu­mas. Džiau­giuo­si bū­da­ma Li­no Klei­zos žmo­na, di­džiuo­juo­si juo. Bet, kam iš tie­sų esu įdo­mi, bus įdo­mi ir ma­no veik­la. Esu įkū­ru­si  svei­ka­tos, gro­žio ir jau­nys­tės na­mus. Kau­piu in­for­ma­ci­ją iš įvai­riau­sių šal­ti­nių ir so­cia­li­nė­je erd­vė­je da­li­nuo­si sa­vais at­ra­di­mais. Man tai ir ho­bis ir lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das, ir kas­die­nė veik­la kar­tu su­dė­jus.
 
- O kas ver­slui pa­suf­le­ra­vo kryp­tį?
- Po vy­ro dar­bo už­sie­ny­je grį­žus į Lie­tu­vą at­si­ra­do dau­giau ga­li­my­bių re­a­li­zuo­ti sa­ve ir dirb­ti. Pa­gal­vo­jau, ką pa­ti iš­ma­nau ir su­ge­bu ge­riau­siai. To­dėl, su kuo bus su­sie­ta ma­no veik­la, nė ne­ki­lo klau­si­mų. Skrai­džiau mo­ky­tis, lan­kiau vie­ti­nius se­mi­na­rus. Be to, ga­vau daug pa­gal­bos iš tuo­me­ti­nės vy­ro ko­man­dos. At­le­tams bu­vo pa­si­ruo­šę pa­dė­ti įvai­riau­si gy­dy­to­jai, pa­gel­bė­da­vo iš­ki­lus įvai­riau­sioms svei­ka­tos pro­ble­moms, o krep­ši­nin­kus ne­ga­la­vi­mai ka­muo­ja nuo­la­tos. Tai­gi tu­rė­jau ga­li­my­bę ben­drau­ti, ko ge­ro, su ge­riau­siais spe­cia­lis­tais, na­tū­ro­pa­tais, tam tik­rais svei­ka­tos klau­si­mais.
 
- Vy­ras pa­de­da su­val­dy­ti ver­slo niu­an­sus? Ar pra­šo­te jo pa­ta­ri­mo?
 
- Ne. Į mano verslą jis nėra įtrauktas. Ne dėl to, kad būtų nekompetentingas, atvirkščiai – jis daug skaito, viskuo domisi, žino kas vyksta pasaulyje, o finansų srityje yra netgi savotiška enciklopedija. Į jį kartais kreipiuosi praktiško patarimo, pavyzdžiui, kaip suvaldyti stresinę situaciją. Jis duos teisingą, vyrišką, šaltu protu paremtą patarimą. Kita vertus, iškilusius sunkumus gerai įveikiu pati.
 
- Nepasirinkote tiesiog būti šalia vyro, o pati ėmėtės atrasti savo karjeros aukštumas. Nesinorėjo tiesiog mėgautis nerūpestingu gyvenimu, kelionėmis, lepintis grožio procedūromis?
- Nė vieno pasirinkimo negaliu smerkti. Kartais būti namų šeimininke ir rūpestinga mama yra daug sunkiau, negu pamiršti buities rūpesčius ir išeiti į darbą, pasinerti į veiklą. Galima sakyti, aš darbe pailsiu nuo neišvengiamų buities prievolių. Be to, nemėgstu grožio procedūrų – tą darau tik esant būtinybei. Save matau tik dinamiškoje atlinkoje, informacijos sraute. Malonu su aplinkiniais dalytis prasminga veikla – tampi ne tik vartotojas, bet ir pats gali sukurti produktą, turintį pridėtinę vertę. Kitu atveju, tampi tik aplinkos dekoracija.
Taigi monotonija ir sėdėjimas namuose man negali atpirkti to prasmės jausmo.
 
- Kiek šiandien, kai vyras baigė profesionalaus krepšininko karjerą, jūsų šeimos kasdienybėje liko sporto?
- Dabar, kai abu esame superužsiėmę, bandome labiau save palepinti, nei nuvarginti. Prisiversti pakilti nuo sofų ir pajudėti kartais tampa išūkiu. Stengiamės aktyviau leisti laiką vienas kitą vis paragindami, turime tikslą daugiau judėti - tarkime, vietoje kelionės automobiliu einame pėsčiomis. Taip pat bėgiojam krosą, abu lankome pilates treniruotes, padirbam su svoriais, pažaidžiam tenisą, pliaže pamušinėjam kamuolį.
 
- Jau matau, kaip profesionalo akis kritikuoja blogą bėgimo techniką, ne taip atliekamą pratimą... Matyt, namuose turite griežtą sporto trenerį?
- Atvirkščiai - atletai patys visada prižiūrimi specialistų, todėl yra įpratę, kad jiems kas nors vestų treniruotes. Jie patys negalvoja, kaip geriau atlikti pratimą, o tik vykdo trenerių užduotis.
 
- O sūnus jau „įtaisytas“ į krepšinio treniruočių vėžias?
- Šiandien vaikams rekomenduojama kuo ilgiau atidėti profesionalų sportą. Dvi treniruotės per dieną, šešias dienas per savaitę, plius varžybos šešiamečiui yra gerokai per daug. Visi matome, kad šių dienų aštuoniolikmečių atletų traumos tokios, kaip anksčiau būdavo baigusio karjerą sportininko. Nuo pat vaikystės patiriamas didžiulis fizinis krūvis, organizmo nualinimas lemia sunkias traumas. Dėl to sūnų dabar skatiname tiesiog laipioti, bėgioti, žaisti, kiek būtina vaikui.
 
- „Motiniškus“ darbus vyras gali perimti, jei mama, pavyzdžiui, išvyksta į komandiruotę? 
- Nors kai esu šalia, jaučiu šiokį tokį piktnaudžiavimą, Linas puikiai susitvarko: nuveža sūnų į darželį, nuprausia, išvalo dantukus, užmigdo. Neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Gal vyrui sunkiau sektųsi tik ką nors skaniau pagaminti.
 
- Matyt, žmonos paruoštos vakarienės dabar galima ir kelias porcijas suvalgyti... Ar pasikeitė mitybos įpročiai vyrui palikus areną?
- Taip, Linui jau nebereikia laikytis griežtų dietų, pietų miego, pasikėtė ir angliavandenių poreikis. Dabar tiesiog stengiasi kaip įmanoma ilgiau išlikti jaunas, susigyventi su patirtomis traumomis, neužsiauginti antsvorio. Galvojant apie senatvę, sąmoningesnė tampa ir mityba - ieškome ekologiškų produktų.


 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!