Artimieji nenuleido rankų
„Buvo daug žmonių, kurie mane palaikė, vos ne per jėgą tempė gydytis. Kurį laiką suveikdavo, bet galutinio proveržio nebuvo. Metus negerdavau, bet paskui vėl „nutrūkdavau“ galvodamas, kad nieko neatsitiks išgėrus šimtą gramų. Taip nejučia vėl įsivažiuodavau. Paskutinis užgėrimas truko vienuolika mėnesių diena dienon. Mane jau buvo išvežę su greitąją dėl apsinuodijimo alkoholiu“, - apie skaudžius išgyvenimus pasakoja grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Š.Mačiulis.
 
Atsisakyti „velnio lašų“ jam, išbandžiusiam ir anoniminių alkoholikų grupes, ir „Minesotos“ programą, pavyko tik iš trečio bandymo.
„Gerai, kad artimieji buvo šalia. Jų pagalba be galo svarbi. Dukra sugrįžo iš užsienio, sužinojusi, kad tėvelis jau nebegeria. Man tai buvo labai didelis palaikymas. Kadangi priklausomybėje skendintis žmogus jaučiasi labai pažeidžiamas, vienišas, jam atrodo, kad visi nuo jo nusisukę. Iš tikrųjų taip ir yra. Jei žmogus prasigėręs, lieka tik draugeliai sugėrovai, o normalūs žmonės privengia. Iš savo patirties žinau, kad netgi pereina į kitą gatvės pusę“, - sako atlikėjas.
 
Pasak jo, labai svarbus moralinis palaikymas iš pažįstamų ar visai nepažįstamų žmonių, kurie sužinoję, kad pamažu tiesiesi, padrąsina ir taria gerą žodį.
„Dabar kalbame, atrodo, visai apie kitą žmogų. Jau išbluko iš atimties tas košmaras: bemiegės naktys, pagirių sindromas, drebančios rankos... Viskas dingo. Susitvarkė ir šeimoje reikalai, pasidariau remontą, pusę pasaulio išvažinėjau (mėnesį koncertavau Amerikoje). Prieš dešimt metų apie tokius pokyčius net pagalvoti negalėjau“, - džiaugiasi atlikėjas.
Ką jis patartų šeimai, kurioje yra priklausomybę turintis asmuo? „Girdėjau apie vedamas specialias grupes giminaičiams, šeimos nariams. Juos specialistai konsultuoja, ką daryti, kaip palaikyti šeimos narį, kad nekiltų noras vėl sugrįžti prie žalingų įpročių“, - sako Š.Mačiulis.
 
Aš esu Tomas. Alkoholikas
„Šiais žodžiais pasisveikinu kiekvieną trečiadienį Anoniminių alkoholikų grupėje jau keturiolika blaivybės metų“, - sako 46-erių vyras, kuris yra atviras: jei ne šeimos ir draugų palaikymas bei atkaklumas, kažin, ar jis šiandien vis dar būtų blaivus.
„Kai pirmąkart gyvenime pramiegojau į darbą – tuo metu dirbau milicijos poskyryje operatyvininku, - paskambinau, pasakiau, kad sergu, ir nuėjau į parduotuvę dar alkoholio. Taip pirmąkart pradėjau pirmadienį. Nepajutau, kaip bevaikštant į parduotuvę užsipildyti alkoholio „baterijų“ bėgo dienos. Iš ryto butelis šampano, po pietų gerdavau alų, vakare – degtinę, kol šeštadienį susapnavau, jog nuogas ir negyvas guliu šiukšlyne Kariotiškėse, o aplinkui mane garsiai kranksėdamos ratus suka varnos. Pabudau ir su siaubu pagalvojau: jei dabar iš tiesų, būdamas tokio stovio, atsidurčiau Kariotiškėse“, - nemalonus vaizdinys ir vėl iškilo vyriškio galvoje.
 
Tuomet vis dar besispyriojantį Tomą namiškiai išvilko iš namų ir perdavė priklausomybės specialistų globon. „Susipažinau su vienu gydytoju chirurgu, likimo broliu, kurio istorija buvo panaši. Abu pradėjome lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus. Per tą laiką buvau užgėręs tik vienintelį kartą, kai praėjus pusmečiui nuo pažinties su minėtu gydytoju, iš jo draugės sužinojau, jog jis paslydo – užgėrė, ir naktį staiga sustojo širdis. Gydytojui tebuvo 37 metai“, - tai prisiminęs atsiduso Tomas.
 
Menas gyventi blaiviai
„Kai man pasiūlė lankyti anoniminių alkoholikų grupę, galvojau, kad tai yra sekta, kuri rinks pinigus. Dalyvaujant „Minesotos“ programoje priklausomybės ligų specialistai primygtinai rekomenduoja eiti į tokius susitikimus. Tai yra sveikimo programos dalis. Kai nuėjau į pirmus susitikimus, man buvo jau tas pats kas su manimi bus. Aš jau niekuo netikėjau, mano gyvenimo tikslas buvo atbūti „Minesotos“ programoje ir po to mėnesį gerti. Neturėjau jokios vilties pasveikti ir gyventi blaiviai.
Viskas pradėjo keistis, kai atėjęs į susitikimus išvydau žmones, kuriuos pažinojau nuo senų laikų kaip alkoholikus ir kurie ne vienerius metus buvo blaivūs. Tada atsirado viltis. O toliau viskas buvo tik mano ir Dievo rankose“, - pasakojo Algis.
 
Vyras jau skaičiuoja penktus blaivybės metus.
„Patirtis rodo, kad grupė žmonių, kuriuos vienija bendras tikslas, turi daugiau šansų jį pasiekti negu pavieniai asmenys. Anoniminių alkoholikų bendruomenių yra visame pasaulyje. Žinau, kad bet kuriame pasaulio kampelyje galiu susirasti bendramintį, su kuriuo galiu atvirai pasikalbėti. Mus visus riša bendras vardiklis... Man visiškai nesvarbu ir niekas nežino nei kuo aš užsiimu, nei koks mano tikrasis vardas, jeigu aš to nenoriu, nei kokios mano politinės pažiūros, nei kokia seksualinė orientacija. Aš esu bevardis žmogus, kuris turi priklausomybę ir viskas“, - sako pašnekovas.
Pro Algio ausis yra praėjusi ne viena gėrimo istorija. „Netrūksta pamokančių istorijų, kai savo vaikus išprievartauja, nužudo – aš iki to nebuvau priėjęs. Bet visada turiu gyventi budėjimo režimu, negaliu pamiršti, kas esu, negaliu būti piktas, pervargęs, nelaimingas, nes nemoku atsipalaiduoti įprastiniu būdu. Seniau būdavo taip: šimtas gramų ir viskas gerai. Didžiausias menas išmokti gyventi blaiviai“, - sako jis.
 
Būdingi atkryčiai
Respublikiniame priklausomybės ligų centre iškabinti sąrašai su anoniminių alkoholikų grupėmis visoje Lietuvoje. Čia dirbantys socialiniai darbuotojai skatina pacientus po intensyvaus keturių savaičių gydymo kurso lankyti savitarpio pagalbos grupes.
 

 
Pasak jos, dalis sergančiųjų savipagalbos grupes vertina skeptiškai, bet nuėję vieną kitą kartą neretai pakeičia nuomonę.
„Sako, aš pradedu jausti bendrystę su tais žmonėmis, kurie labai skirtingi, bet jie serga ta pačia liga. Žmogų tai įgalina toliau kalbėti. Sako, aš paatviravau, pasidalinau patirtimi grupėje ir niekas nesmerkia, nebado pirštais, nekaltina, ką aš dažnai patiriu visuomenėje. Kai kurie čia atranda erdvę bendrystei ir supratimui“, - sako RPLC Psichosocialinio gydymo skyriaus socialinė darbuotoja S.Volujevič.
 
Respublikinio priklausomybės ligų centro darbuotojai gali papasakoti ne vieną sėkmės istoriją, kuomet pacientai išsikapsto iš alkoholio liūno.
„Praėjusį šeštadienį pas mus buvo atėję „absolventai“, tai yra „Minesotos“ programą praėję pacientai. Septyniolika žmonių dalijosi patirtimi, kaip jiems sekasi toliau sveikti. Dauguma pasakojo, kad lanko savipagalbos grupes ir jiems tai padeda išlikti blaivybės kelyje“, - pasakojo socialinė darbuotoja.
 
Neišvengiamai yra atkritimo atvejų... „Bet aš džiaugiuosi, kad žmonės visgi išdrįsta dar kartą kreiptis. Tai daug geriau, negu jis sėdėtų užsidaręs ir toliau gertų. Šalia liūdesio yra ir džiaugsmo, kad žmogus išmoko prašyti pagalbos, - jis kreipiasi antrą kartą. Ši liga tuo ir pažymi, kad atkryčiai yra jos dalis. Netgi vedame apie tai paskaitas, kad žmogus sugebėtų atpažinti ir kreiptųsi pagalbos. Liga tikrai pavojinga: yra pakilimų ir nuosmukių“, - sako socialinė darbuotoja, pridurdama, kad tokią programą žmogus gali praeiti tiek kartų, kiek reikia.
Jeigu žmogus atkrito, anoniminės grupės irgi neužtrenkia durų sakydamos: ateik vėl.

---

 
Patarimai, gyvenant su alkoholiu piktnaudžiaujančiais asmenimis:
Ieškokite pagalbos ir paramos sau.
Neslėpkite, neišpilkite rastų alkoholinių gėrimų.
Netikrinkite jo buvimo vietos, nesekite, vis tiek ras vietą ir laiką išgert.
Nemokėkite jo skolų.
Neduokite pinigų alkoholiui jokiais atvejais.
Suteikite pagalbą, jei alkoholikas nusprendė gydytis. Padėkite susirasti informaciją, kur jis gali kreiptis pagalbos.

Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-priklausomybes-ligu-klausimais.
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.