Tą „Benu“vaistinę ne šiaip paminėjau: teks jums ir darsyk jos pavadinimą išgirsti. Bet tai bus jau vėliau. Nes dabar skubu į Kalvarijų turgų. Kadangi lynoja, tai ties vaistų prekystaliu pirkėjų nėra. O pardavėja Kristina (lietuviškai nemokanti) klausia, ko noriu. Bet nespėju atsakyti, kai atsitinka netikėtas dalykas: Kristiną pakviečia pomidorais prekiaujanti kaimynė ir kažką jai į ausį pašnibžda. Viskas baigiasi tuo, kad Kristina paaiškina, kad ji jokiais vaistais neprekiaujanti, o tik šiaip ties jais stovėjusi.

- Tai kur vaistukų pardavėja? – klausiu.
- Nežinau, – sako Kristina. – Mes čia tik pomidorus pardavinėjam.
Ką gi, buvau beapsidžiaugiąs, kad ne visi dar pamiršo mano ilgametį darbą televizijoje. Bet žmona vėliau viską sustatė į vietas: perklausė manęs, ar neskaičiau apie dabar vaistines užplūdusius slaptuosius pirkėjus...
Keičiu dislokacijos vietą. Atveriu (tame pačiame turguje) duris, ant kurių užrašyta „Maisto papildai“. Bet ir čia pasislėpti nepavyksta: esu vienintelis pirkėjas vyras tarp dešimties moterų. Jos visos garsiai tariasi, beveik rėkia. Bet dar garsiau rėkia pieštuku ant baltų lapelių surašyti „vaistai“. T.y. papildai. Štai, kaip jie pristatomi: „Nuo inkstų“, „Plaukams“. „Nagams“, „Dėl svorio numetimo“, „Dėl vyrų“. „Dėl moterų“, „Dėl plaučių“ ir t.t. Žinoma, net abejonių neturi kilti: visi užrašai – tik rusų kalba. Todėl išsigandęs moterų keliamo alaso važiuoju į kitą Vilniaus turgų.

Tame kitame turguje atsargiai paprašau vaisto, kuriuo Lietuvoje neprekiaujama jau 12 metų – korvalolo. Nataša ilgai prisimerkusi žiūri į mane ir gudriai klausia, kelių tablečių (!?)reikia. Ramiai paaiškinu, kad korvalolas – ne tabletės, o buteliukas toks. Ji sako: „Gerai. Ateik rytoj – atnešiu“.
Rytoj – neateisiu. Bet šiandien dar važiuosiu į trečią Vilniaus turgelį.

Interneto portaluose lengvai rasite ir narkotizuojančias medžiagas perkančius bei parduodančius. Nusipirkti galite vaistus nuo visų ligų. Ir, žinoma, galite nusipirkti visai ne vaistus. Falsifikatus. Bet kam Lietuvoje tai rūpi? 

Kadangi čia vaistais prekiauja vyras, tyliai į ausį jam pašnibždu, kad reikia kokio nors vyriškumą sustiprinančio vaisto. Liepia pasirinkti: „Viagros“, „Cialio“ ar „Priligy“. Kadangi apie tą trečiąjį nieko nesu girdėjęs, jo ir paprašau. Ir ranka siekiu piniginės. Bet vaistininkas Konstantinas ženklais rodo, kad pinigų nereikia. Girdi, turėčiau užeiti kitą antradienį, tai tada vaistukus ir gausiu. O dabar – nėra. Reikia, girdi, užsakyti. Na, visiškas fiasko.

- Tai gal turi LiDos? – klausiu, kaip šiaudo griebdamasis.
- LiDą tik moterys vartoja, – sako jis man. Ir priduria, kad aš turbūt ir esu tas slaptasis pirkėjas, apie kuriuos vaistininkai dabar kalba.
- O Jūs vaistininkas? – klausiu Konstantino.
- Aš vaistininko padėjėjas, – sako jis. – O vaistininkas tas, kuris prekes atveža.
- Užeisiu kitą antradienį, – sakau vaistininko padėjėjui Konstantinui. Ir paprašau, kad jis parduotų man ant prekystalio gulinčią mažytę dėžutę, kurią pagal kvapą atsimenu iš gilios vaikystės – vietnamietišką „Auksinę žvaigždutę“. Šviesaus atminimo tėveliai ją pirštu brūkšteldavo po nosim, taip nuvaikydami vaikišką anų dienų slogą. Nusiperku. Kaina – vienas euras.

Namo grįžęs imuosi interneto. Nes be galo rūpi, kokį gi ten vaistą vardan to vyriškumo užsisakiau.
Sužinau, kad tai vaistas, skiriamas priešlaikinei ejakuliacijai gydyti. Kad – jokiu būdu – negalima jo vartoti, jei toji priešlaikinė ejakuliacija nėra diagnozuota. Kad vaistas nepataisomai gali sugadinti kepenis, inkstus, o jei dar pridėsim ir ortostatinės hipotenzijos riziką – mirtis visai čia pat. Už visai nedidelę turgaus kainą. Ir be recepto.

Kai gelbėdamas rašinį apie neįvykusius turginius vaistų pirkimus atsiverčiau internetą, kai gelbėdamas vyrus juos pagąsdinau, atėjo metas ne tik šį rašinį išgelbėti, bet gal ir keletui moterų padėti.

Čia aš apie tą garsųjį ir stebuklingai liesinantį maisto papildą LiDą.
Lietuvoje ir Europos Sąjungoje šis preparatas draudžiamas nuo 2010-ųjų metų. Interneto platybėse ir mamų forumuose – tūkstančiai atsiliepimų apie tai, kaip jis padėjo ir pakenkė. Davė naudos arba buvo visiškai neveiksmingas. Specialistų nuomonė remiasi į Vokietijoje atliktus tyrimus. Nors teigiama, kad tai – žolinis preparatas, žolelių jame nerasta. Priešingai, čia dvigubai didesnė, nei leidžiama, sibutamino dozė. O struktūra preparato itin panaši į amfetamino. Dabar galėčiau vardinti, kaip jis kenkia kepenims arba pacituoti, jog pusė papildą vartojusių jautė, kad „širdis šokinėja“, o kitai pusei atrodė, kad „su galva negerai darosi“. Bet gal užteks vieno jau šiek tiek pamiršto pavyzdžio: 2006 metais už analogiško preparato vartojimą (jame taip pat buvo sibutamino) iš mūsų šokėjos Editos Daniūtės buvo atimtas pasaulio čempionės vardas.
Gal per daug dėmesio niekingam ir kenksmingam maisto papildui? Tačiau nemanysite taip, jei tuose mamų ar besiliekninančiųjų forumuose surasit tą pavadinimą: LiDa. Ir šiandien šimtai Lietuvoje tą papildą perka, šimtai jo ieško.
Interneto portaluose lengvai rasite ir narkotizuojančias medžiagas perkančius bei parduodančius. Nusipirkti galite vaistus nuo visų ligų. Ir, žinoma, galite nusipirkti visai ne vaistus. Falsifikatus. Bet kam Lietuvoje tai rūpi?

Klausimas visai ne retorinis. Jei turguje pirksit tūkstantį tų vietnamietiškų „Žvaigždučių“ , išleisit 1000 eurų.
Jei po to parduosit jas „Benu“ vaistinei („Žvaigždutė“ čia kainuoja 1,69 euro), gausit 1690 eurų.

Kaip paprasta „prisidurti“ prie pensijos dar šiek tiek.