Tampa smurto aukomis
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Dainiaus Pūro, stigma remiasi moksliškai nepagrįstais mitais. Žmonės dažnai laikosi įsikibę nuomonės, kad visi asmenys, turintys psichikos diagnozę, yra labai agresyvūs ir pavojingi visuomenei.
„Seniai įrodyta, kad pavojingiausi ne tie, kurie turi psichikos sutrikimą ar psichikos ligos diagnozę, o tie, kurie jos neturi“, - sako Vilniaus universiteto (VU) Psichiatrijos klinikos profesorius D.Pūras.
Aplinkiniai dažnai nenori girdėti paaiškinimų, jog, mokslo duomenimis, psichikos negalią turintys žmonės kaip tik dažnai tampa smurto aukomis. Tai yra, prieš juos daug kas smurtauja, nes jie nemoka apsiginti.
 
Profesoriui antrino ir Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis sakydamas, kad dažnai žmones su psichikos negalia linkstama kriminalizuoti.
„Amerikoje atliktus tyrimus, kuriuose dalyvavo tūkstantis sveikųjų visuomenės gyventojų ir tiek pat sergančių psichikos sutrikimais, matoma, kad į nusikalstamas veikas daugiau yra linkę netgi sveikieji nei asmenys su psichikos sutrikimais. Tokie mitai susiformavo ne per vieną dešimtmetį“, - sako V.Nikžentaitis.
 
Bijo, ko nepažįsta
Kas padeda keisti įsišaknijusią neigiamą nuomonę apie žmones, turinčius intelekto sutrikimų ar psichikos negalią?
„Padeda žinių kartojimas patraukliu būdu, bet kartu su praktika. Jei įkursime bendruomenėje užimtumo centrą žmonėms su psichikos negalia ir jie ten keliese gyvens ar eis kiekvieną rytą kaip į darbą, tada gyventojai prasilenkdami šaligatviu pamatys, kad tai yra tokie pat žmonės ir stebėsis, kodėl mums sakė, kad jie – pavojingi“, - sako profesorius.
 

„Mokslu įrodyta, kad stigma ir mitais dažniau vadovaujasi tie, kurie apie tokius ligonius nieko nežino, nėra jų matę. Tada baimės akys didelės ir prisigalvoji visokių nesąmonių. Ar kokį filmą pažiūri apie maniaką ir galvoji, kad visi psichikos ligoniai – serijiniai žudikai. Kai tu juos sutinki, supranti, kad 99 procentai jų mąstymo, emocijų, veiklos, poreikių yra tokie patys kaip tavo“, - sako Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras.

 
Nemažėjančias stigmas akcentuojantis V.Nikžentaitis pateikė dar prieš keletą metų atliktus Socialinių tyrimų instituto apklausų rezultatus. „Įvairaus amžiaus respondentams uždavus klausimą, su kuo nenorėtų gyventi kaimynystėje, po homoseksualų, romų įvardijami intelekto sutrikimų ar psichikos negalią turintys žmonės. O pirmoje vietoje jie atsiduria pasiteiravus, su kuo nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje.
Iš profesinės reabilitacijos centro neseniai teko išgirsti istoriją: paruošė jaunuolį, kuris turi psichikos negalią, ir jis įsidarbino viename restorane. Po dviejų dienų paskambino darbdaviai ir sako, mes turėjome atleisti jaunuolį. Centro, kuris jį ruošė, darbuotojai pasiteiravo, ar jis neatliko kokių nors funkcijų. Darbdavys atsakė: „Jis - geras darbuotojas. Bet restorane yra peilių ir, kai sužinojome jo diagnozę, pradėjome bijoti. Tad buvome priversti atleisti“, - pavyzdį pateikė V.Nikžentaitis, kuris kaip vieną geriausių stigmų laužymo būdą įvardija savanoriavimą įvairiuose neįgaliųjų centruose.
 
Pasak profesoriaus D.Pūro, prie stigmos stiprinimo prisideda visuomenė, kuri paprastai šalinasi psichikos sutrikimų turinčių asmenų.
„Mažinkime stigmas panaikindami ilgiausius psichinių ligų ir protinių sutrikimų sąrašus, kuomet diagnozę gavęs žmogus praranda dalį savo teisių. Pavyzdžiui, negali tam tikro darbo dirbti, tam tikros profesijos įgyti. Tai yra diskriminacinės nuostatos. Niekur nėra įrodyta, kad su tam tikru šifru būsi blogesnis darbuotojas negu be jo. Nepriklausomai nuo diagnozės, jis gali neatsakingai vairuoti, neatsakingai medžioti“, - akcentuoja D.Pūras.
 
Svarbiausia užtikrinti orias sąlygas
Pasak profesoriaus, žmonių su pagrindiniais psichikos sutrikimais procentai yra panašūs pasaulyje visais laikais. Skirtumas tas, kad vienose valstybėse jie gyvena bendruomenėje, kiekvieną rytą keliasi ir eina į darbą arba vaikai lanko mokyklą, o kitose valstybėse jie tūno uždaryti valdiškose įstaigose ir tam skiriamos didžiulės lėšos.
„Psichikos ligoms visiškai netinka infekcinių ligų modelis. Pavyzdžiui, ieškome ir surandame infekcinės ligos sukėlėją, tada mums svarbu sukurti vakciną. Pasaulyje buvo tokių iliuzijų ir su psichikos sutrikimais, bet dabar yra suprasta, kad visi psichikos sutrikimai - multifaktoriniai. Jie įvyksta nepalankiai susiklosčius biologinių, psichologinių, socialinių rizikos veiksnių sankaupai. Gali būti nepalankus paveldimumas, bet psichikos sutrikimą išprovokuoja prisidedantys psichologiniai ir socialiniai rizikos veiksniai.

Turėtume suprasti ir nesvajoti, kad mokslininkai stebuklingai atras kokią nors priežastį ir jau nebebus nei savižudybių, nei psichinių ligų. Jos visada buvo, yra ir bus. Svarbu, ar sudarome tinkamas orias sąlygas šiems žmonėms kokybiškai gyventi ir su psichikos sveikatos priežiūros pagalba bei visuomenės tolerancija. Mūsų visų diskriminacinių požiūrių sankaupa nulemia, kad mes šiuos žmones nurašome ir išvežame į tokias įstaigas“, - akcentuoja D.Pūras.

---

 
Patirtis 
Savanorė Dovilė Selickaitė: baimių nebuvo

- Išankstinių baimių neturėjau, nes mano studijų dalykas susijęs su neįgaliųjų integracija. Tam jau buvome paruošti. Tiesiog nuėjau vedina smalsumo, kaip teorija siejasi su praktika. Jei bijočiau ir būčiau rėmusis nusistovėjusiais mitais, kad iš šių žmonių galiu patirti fizinį ir psichologinį smurtą, būčiau nėjusi savanoriauti.
Tiesa, iš aplinkinių buvau išgirdusi įvairių nuomonių, kad galiu neatlaikyti psichologiškai. Nes vyresnių šeimos narių nuostatos yra visai kitokios negu šiuolaikinio jaunimo, kuris su tokiais žmonėmis turi daugiau patirties, daugiau kontakto, yra įgijęs visai kitų žinių. Tai buvo mano pasirinkimas, kad nebūtų taip, jog kas nors pasakė esą tie žmonės yra pavojingi ir aš vadovaujuosi išankstinėmis nuostatomis bei toliau kartu su kitais auginu tą baimę. Susipažįsti su žmonėmis, pamatai, kad galima valdyti situaciją, bandai išsiaiškinti, dėl ko jie išreiškia agresiją ar nepasitenkinimą tam tikrais veiksmais.
 
Manau, kad stigmos atsiranda dėl nežinojimo, nenoro pažinti kitą žmogų. Pamatai, kad jis yra kitoks ir nesigilini. Mes visi turime ydų, tik gal jų neparodome viešai. Žmonės su tam tikromis negaliomis kaip tuo momentu jaučiasi, taip jie ir išreiškia savo emocijas. O mes save blokuojame ir neparodome. Jei kiekvienas parodytume, gal ir prie mūsų nenorėtų artintis aplinkiniai. (Šypsosi.) Geriausia kovoti su stigmomis per žinojimą ir dažnesnį kontaktą būnant kartu su tokiais žmonėmis.


Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.