- Dabar, kai COVID-19 pandemija oficialiai nuslopo, galime pažvelgti į ją per patirties perspektyvą. Kaip manote, koks svarbiausias veiksnys buvo ją suvaldant – karantinas, apsauginės priemonės ar vakcinacija?
- Neteisinga būtų įvardinti tik vieną veiksnį. Pradžioje, kol nebuvo vakcinos, tol mes galėjome kliautis tik karantinu ir apsauginių priemonių naudojimu. Vakcinos atsiradimas buvo esminis lūžis. Tačiau kol dar buvo skiepijami žmonės, tol reikėjo tęsti nefarmacinių priemonių taikymą. Vėliau, kai pradėjo vyrauti sąlyginai mažiau pavojinga omikron atmaina ir paskiepijus didelę dalį gyventojų, tų nefarmacinių priemonių poreikis sumažėjo ir galiausiai jų buvo atsisakyta visai.
 
- Prisimenant patį karantiną, du tūkstančiai dvidešimtaisiais, pandemijai atkeliavus į Lietuvą, kaip manote, ar jis buvo savalaikis? Ar pastebėjote organizacinių nesklandumų, kurių būtų buvę galima išvengti vadybos priemonėmis? Kokių pasekmių šie nesklandumai turėjo pandemijos valdymui?
- Lietuvoje pirmasis karantinas buvo įvestas pačioje epidemijos plitimo pradžioje (2020 m. kovo 16 d. – aut. past.), kai mūsų šalyje oficialiai buvo patvirtinta tik septyniolika COVID-19 atvejų. Tai leido gana sėkmingai praeiti pirmąją bangą, kas atsispindėjo sergamumo, mirtingumo, hospitalizacijų bei sero-epidemiologiniuose rodikliuose. Tačiau kartais pasvarstau, jog šį pirminė sėkmė galėjo ir būti tas veiksnys, kuris kai kuriems mūsų suformulavo klaidingą įspūdį, kad COVID-19 nėra toks pavojingas. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl „suvėlavome“ su antruoju karantinu. Jis buvo paskelbtas tik lapkričio septintąją ir pradžioje nebuvo toks griežtas kaip pirmasis. Tai lėmė, kad viruso plitimo greitis kiek sumažėjo, tačiau užsikrėtimų skaičius augo. Gruodžio pirmą dieną Prezidento suburta Sveikatos ekspertų taryba paragino tuometinę Vyriausybę peržiūrėti karantino priemones. Dar kartą šis raginimas buvo pakartotas gruodžio šeštąją, tačiau į jį nebuvo atsižvelgta. Tiesa, padaryti tam tikri pakeitimai, tačiau jie daugiau sukėlė pasipiktinimo visuomenėje, nei davė apčiuopiamos epidemiologinės naudos. Pavyzdžiui, reikalavimas sumažinti stovėjimo vietų skaičių prie prekybos centrų. Tik naujoji Ingridos Šimonytės vyriausybė, manyčiau, prisiėmė reikiamą atsakomybę ir per pirmąjį posėdį (gruodžio 13 d.) įvedė skaudžias, bet reikiamas priemones, kurios 2021 metų sausio pradžioje lėmė COVID-19 atvejų, hospitalizacijų ir mirčių mažėjimą. Prisimenant tas gruodžio dienas man atrodo, kad čia lemiamą vaidmenį suvaidino trumparegiška politika. Man dar ir dabar sunku suvokti, kaip tuometinis premjeras su sveikatos apsaugos ministru galėjo ignoruoti Prezidento kvietimą atvykti į pasitarimą dėl COVID-19 situacijos. O dar daugiau tą pasitarimą išvadinti „pakazucha“. Manau, kad tas uždelsimas turėjo bene lemiamą reikšmę, kodėl mes fiksavome liūdnus COVID-19 statistikos skaičius ir išgyvenome ilgą antrąjį karantiną.
 

L.S. skaičius
17 036
- tiek, oficialiojo statistikos portalo duomenimis, Lietuvoje per visą pandemiją nuo COVID-19 mirė gyventojų.

 
- Vienaip ar kitaip, prasčiau ar geriau pandemiją visgi pavyko sukontroliuoti, bet kai kuriuos mūsų gyvenimo niuansus ji pakeitė negrįžtamai. Ar turėjo ji įtakos Lietuvos sveikatos vadybos sistemai? Kokių pamokų teko išmokti „karo lauke“? Kokių pergalių pasiekti?
- Galėčiau drąsiai sakyti, kad COVID-19 pandemija buvo didžiausias mūsų kartai tekęs visuomenės sveikatos iššūkis, kuris palietė visą sveikatos sistemą – nuo joje dirbančių sveikatos specialistų iki politikos formuotojų. Pandemija, kaip koks griežtas mokytojas, mums pateikė daug pamokų, kurias reikia išmokti. Ir tas pamokas bandome išmokti. Dėl šios priežasties yra organizuojamos įvairios mokslininkų ir praktikų diskusijos. Džiaugiuosi, kad Prezidentūra parodė lyderystę šioje srityje ir jau organizavo du sveikatos forumus. Tikiuosi, kad ši tradicija bus pratęsta.
Pasaulio mokslinėje literatūroje plačiai diskutuojama apie pasirengimą panašiems iššūkiams ateityje. Yra sutinkama, kad idant sveikatos sistema sėkmingai atsilaikytų prieš panašių pandemijų iššūkius yra svarbu atlikti parengiamuosius darbus penkiose kritinėse srityse: valdymas ir finansavimas, žmogiškieji ištekliai, įranga ir technologijos, visuomenės sveikatos funkcijos bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimas. Pabrėžiama, kad be visuomenės įsitraukimo kova su pandemija gali būti pralaimėta. O mes vis dėlto turime pripažinti, kad nemažos dalies Lietuvos visuomenės įsitraukimo mums nepavyko pasiekti. Kokios to priežastys? Gal tai geriau galėtų atsakyti sociologai ar kitų sričių specialistai. Vis dėlto, mano kuklia nuomone, kad kartais pandemijos suvaldyme daugiau ar mažiau dalyvavę asmenys pasirinkdavo ne pačią tinkamiausią komunikaciją. Suprantu, kad daugeliui iš jų tekdavo išgristi įžeidinėjimų ar nepagrįstų kaltinimų. Tačiau, mano giliu, įsitikinimu turėjo būti surasta jėgų susilaikyti nuo kitus asmenis žeminančių epitetų. Tiesiog tokioje krizinėje situacijoje oficialūs bei įtaką visuomenėje turintys asmenys turėtų vengti anoniminių interneto komentatorių stiliui artimų pareiškimų.
 
- O naujųjų sveikatos vadybos specialistų rengimo programai? Gal čia įvyks kažkokių pokyčių, kažkam mus skiriama daugiau dėmesio, o kažkam mažiau? Kokios artimiausių penkerių metų perspektyvos?
- Lietuvos sveikatos mokslų universitete jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus yra rengiami visuomenės sveikatos vadybos specialistai. Nuolat yra peržiūrima studijų programa ir siekiama, kad ji atlieptų Lietuvos sveikatos sistemos poreikius bei gerąją tarptautinę praktiką. Tad dar 2021-ųjų pavasarį LSMU Visuomenės sveikatos fakultetas organizavo mokslinę konferenciją ir diskusiją apie sveikatos vadybos specialistų kompetencijas ir jų rengimą pandemijos kontekste. Buvo išsakyta daug vertingų pastebėjimų, kurių dalis jau yra dabar bandoma įpinti į studijų programas. Mano nuomone, ši pandemija parodė, kad visuomenės sveikatos vadybos specialistų rengime reikėtų atkreipti dėmesį į ugdymą tų kompetencijų, kurios reikalingos analizuoti gyventojų sveikatos problemas, užmegzti bei palaikyti ryšius su partneriais iš skirtingų sektorių (tarpsektorinis bendradarbiavimas) ir sugebėti visuomenei, profesionalams bei politikams pateikti svarbią, išsamią informaciją apie visuomenės sveikatos būklę. Apskritai, COVID-19 pandemija išryškino visuomenės sveikatos lyderystės svarbą. Nors ir suprantame, kad yra svarbu ugdyti daugiau lyderio vaidmenį pasiruošusių prisiimti specialistų, tačiau dar svarbiau yra matyti visuomenės sveikatos sektorių kaip lyderį pandemijų (krizių) metu.

---

 
Tarp kitko
Pirmasis COVID-19 atvejis Lietuvoje buvo patvirtintas 2020 m. vasario 28 d. Dėl pandemijos šalyje nuo vasario 26 d. paskelbta ekstremalioji situacija, o kovo 16 d. dviem savaitėms įvestas karantinas, kuris tesėsi iki birželio 17 d. Vasaros metu epidemiologinė situacija šalyje buvo rami, tačiau rudenį šalyje prasidėjus antrajai pandemijos bangai lapkričio 4 d. vėl buvo įvestas visuotinis karantinas, kuris tesėsi iki 2021 liepos 1 d. 2020 m. gruodžio 27 d. pradėtas Lietuvos gyventojų skiepijimas nuo COVID-19 ligos.
 
Už pandemijos valdymą atsakingu paskirtas Operacijų vadovas – juo paeiliui pabuvo Sveikatos apsaugos ministrai Aurelijus Veryga ir Arūnas Dulkys.
Už pandemijos statistikos rinkimą ir skelbimą pandemijos pradžioje buvo atsakingas Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), tačiau netrukus (nuo 2020 m. galo) šią funkciją perėmė Lietuvos statistikos departamentas (LSD).
Už SARS-CoV-2 viruso diagnostinių tyrimų laboratorijose organizavimą buvo atsakinga Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), o už mėginių paėmimą ir logistiką buvo atsakingos savivaldybės.
 
Remiantis 2021 m. Remigijaus Civinsko, Jaroslav Dvorak ir Gintaro Šumsko paskelbtais mokslinio tyrimo duomenimis, pirmos COVID-19 bangos metų asmens apsaugos (medicininės kaukės, pirštinės, respiratoriai, veido skydai, kombinezonai ir kt.) ir dezinfekcinių priemonių trūkumas buvo pagrindinė beveik visų medicinos ir socialinių įstaigų problema. Tik kelios socialinės globos įstaigos turėjo nedidelį šių apsaugos priemonių rezervą (nes priemonės buvo naudotos jų ankstesnėje – ikikrizinėje ‑ veikloje). Tai padėjo pirmosiomis savaitėmis, o vėliau pavyko įsigyti naujų ar buvo aprūpinta darbui būtinomis priemonėmis.

Projektas „Pagalbos tiltai“ (9230 Eur)