Prestižas negarantuoja žmogiškumo
 
Ne vienerius metus lovoje praleidusi Ajana Lolat-Pažarauskienė apie mokslus svajojo taip, kaip kiti svajoja apie keliones. Kai po vidurinės išvyko mokytis į specializuotą ugdymo centrą Kaune, ten sutikti žmonės ją įtikino – negalia nėra kliūtis siekti mokslo aukštumų.
 
Šiandien jos akademinis bagažas įspūdingas – Vytauto Didžiojo universiteto bakalauras, patirtys užsienio aukštosiose mokyklose, magistrantūros studijos Vilniaus universitete (VU), doktorantūra ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
 
„Kai ruošiausi studijuoti, viename universitete sulaukiau labiau neigiamos reakcijos negu teigiamos. Man pasakė: nieko nesiruošiame pritaikyti, mums per brangu, nematome poreikio keistis dėl pavienių žmonių“, – akimirką, kai garsiai reklamuojamos plačiai atvertos durys užsitrenkė tiesiai prieš nosį, prisimena A.Lolat-Pažarauskienė.
 
Anot pašnekovės, empatijos negarantuoja ir įstaigos prestižas. „Baigiau prestižišką, vieną rimtesnių universitetų, kur fiziškai galbūt buvo mažiau problemų, bet psichologiškai jaučiausi blogai. Tiesiog negalėjau pritapti bendruomenėje“, – pasakoja ji.
 
Su visai kitokia patirtimi moteris susidūrė VU. „Jie neafišuoja, kad yra tokie ypatingi, kažkokia „lyderių meka“, – šypsosi. – Bet kai matai, kad į auditoriją nepateksi, bendruomenė susitelkia akimirksniu. Ir kitą paskaitą tu jau turi patogioje vietoje.“
 
Sulaukė atsiprašymo laiško
 
Viena istorija universitete įsiminė ypač. Trys valandos paskaitų su pertraukėle. Dėstytojas siūlo penkiolika minučių poilsio, studentai balsuoja už tris. Moteris žino – per tris minutes nespės ramentais suvaikščioti į koridorių ir atgal, bet tyli.
 
Kitą rytą elektroniniame pašte A.Lolat-Pažarauskienės laukia netikėtumas – A4 formato atsiprašymo laiškas. Dėstytojas rašo apie pažeistas studentės teises ir sukeltą diskomfortą.
 
„Buvo taip keista. Jis manęs net nepastebėjo, viskas susiklostė netyčia, ir vis tiek atsiprašė. Man tas laiškas buvo svarbus – jis reiškė, kad dėstytojui rūpi, jis nori, kad ten būčiau“, – prisiminė moteris.
 
Į nepritaikytas patalpas universitete pašnekovė teigia patekusi tik kartą. „Antrą kartą jau visi žinojo, suprato, ir viskas buvo pakeista, – pasakoja ji. – Aš net sakydavau – nieko nekeiskite, viskas gerai. Bet jie pasižiūri – čia man reikės pora laiptelių užlipti, čia tualetas per toli. Ir tyliai, be fanfarų, perkėlė paskaitas taip, kad man būtų maksimaliai patogu.“
 
Šuns pagalbos nereikia
 
Su kalyte asistente beveik nesiskirianti A.Lolat-Pažarauskienė universitete lankosi be Mulan. „Mano kursiokai labai lauktų, dėstytojai tikrai neprieštarautų, – šypsosi „Mulan“ fondo įkūrėja, – bet pirmiausiai žiūriu, ar tai sveika gyvūnui. Svarbu, kad ji turėtų pakankamai laiko palakstyti, o ten tokios galimybės tikrai nebūtų.“
 
Moteris teigia stebinti keistą tendenciją: „Šunys asistentai tampa nebe apie pagalbą, bet apie įvaizdį. Svarbu, ar visi matė, kad turiu šunį, kad su juo kažkur patekau ar nepatekau. Ten, kur reikia pagalbos, pavyzdžiui, mieste, Mulan man padeda. Bet universitetas nėra ta vieta, kur tos pagalbos reikia.“
 
Studentai negalios neatskleidžia
 
„Kiek mums žinoma, iš maždaug 24 tūkstančių studentų negalią turi maždaug du šimtai“, – skaičiais dalijasi VU Organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorė prof. Vilmantė Pakalniškienė.
 
Anot prorektorės, studentai neprivalo pranešti apie savo negalią. Daugelis prisipažįsta tik tada, kai susiduria su sunkumais, o kai kurie nepasisako niekada. „Jau stojimo metu klausiame – gal turite kokių specialiųjų poreikių? Daugelis nutyli. Bet paskui, kai prasideda studijos ir atsiranda sunkumų, kai kurie ateina pasikalbėti“, – pasakoja prof. V.Pakalniškienė.
 
„Jeigu atskleisiu negalią, gal būsiu laikomas prastesniu tarp kitų? – apie priežastis, kodėl studentai renkasi tylėti, svarsto A.Lolat-Pažarauskienė. – Žmonės su negalia nori būti lygiavertė visuomenės dalis, todėl paprastai stengiasi niekuo neišsiskirti.“
 

„Anksčiau daugiausia turėdavome studentų su judėjimo negalia. Bet dabar viskas pasikeitė. Ateina jaunuoliai su autizmo spektro sutrikimais, psichikos sveikatos problemomis. Jiems reikia visai kitokios pagalbos“, – sako VU Organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorė prof. Vilmantė Pakalniškienė.

 
Kai kuriuos blaško didžiulės šviečiančios auditorijos, kitiems susikaupti trukdo triukšmas už lango – pravažiuojančios mašinos, einantys žmonės. Studentams su autizmo spektro sutrikimais svarbu, kad daiktai būtų savo vietose, kad aplinka nesikeistų. „Laboratorijose išdėstymas nuolat kinta, įranga perstatoma – tai juos gali išmušti iš vėžių“, – aiškina prorektorė.
 
„Bandome ieškoti sprendimų, – tęsia profesorė. – Keičiame auditorijas, perstatome baldus. Su kiekvienu, kuriam kyla sunkumų, susitinkame individualiai, išsiaiškiname, kokios problemos ir kokie poreikiai.“
 
Seni pastatai ir naujos problemos
 
Chemijos ir geomokslų fakultetas Naugarduko gatvėje stovi kaip priekaištas – senas, nepritaikytas judėjimo negalią turintiems studentams. „Seno pastato neremontuojame, nes jau statomi nauji“, – sako prorektorė.
 
Pandusai, anot pašnekovės, įrengti, bet ne visur. Liftų trūksta. Kai ateina studentas su judėjimo negalia, tenka improvizuoti – perkelti paskaitas į pirmą aukštą, ieškoti kitų auditorijų.
 
„Kol kas neįmanoma pritaikyti kiekvienos vietos, – pripažįsta prof. V.Pakalniškienė. – Lėšų tiek, kiek galime skirti, neužtenka visiems pastatams renovuoti. Bet kai žinome apie konkretų studentą – visada surandame būdą.“
 
Dar didesnė bėda – specialistų trūkumas. Gestų kalbos vertėjai valstybės užtikrinami tik svarbiausiose situacijose. Kasdienėms paskaitoms jų nėra.
 
„Net gynimo metu negalime garantuoti vertėjo, – apgailestauja prorektorė. – Universitetas neturi tokių etatų, o ir specialistų su tokiomis kompetencijomis Lietuvoje labai trūksta.“
 
Nepritaikomi paveldo pastatai
 
Klaipėdos universitete (KU) studijuoja beveik trys tūkstančiai studentų. Apie negalią administracijai pasisakė tik 32.
 

„Kiekvienas žmogus turi teisę mokytis, dirbti ir jaustis bendruomenės dalimi, – įsitikinęs KU rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas. – Siekiame, kad pagalba ir pritaikymai taptų ne išimtimi, o natūralia universiteto veiklos dalimi.“

 
Pernai gruodį universitetas pristatė ambicingą dokumentą – Negalios ir įtraukties politiką. Pokyčiai, anot rektoriaus, jau matomi. Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete veikia moderni sporto salė, visiškai pritaikyta žmonėms su negalia. Įrengti keltuvai, atidaryta EU-CONEXUS bendradarbystės erdvė su visomis reikalingomis prieigomis. Universitetas net įsigijo specialų mikroautobusą.
 
Sergantiems somatinėmis ligomis sudaromos sąlygos išeiti pailsėti ar atlikti sveikatos procedūras paskaitų metu. Studentai, turintys specifinių mokymosi sunkumų – disleksiją, disgrafiją, gali naudotis kompiuteriu ar kita specialia programine įranga. Psichosocialinę negalią turintiems studentams sudaromos sąlygos atsiskaityti individualiai.
 
Botanikos sodo takai ir edukacijos centras suprojektuoti pagal universalaus dizaino principus. Interaktyvūs stendai pritaikyti silpnaregiams.
 
Tačiau kultūros paveldo pastatai vis dar kelia galvos skausmą. „Didžiausias iššūkis išlieka kultūros paveldo pastatų infrastruktūros pritaikymas studentams su judėjimo negalia. Dėl tokių pastatų teisinio statuso, fizinės struktūros ir paveldosauginių reikalavimų jų modernizavimas reikalauja ne tik papildomų finansinių išteklių, bet ir ilgalaikio planavimo“, – pripažįsta KU rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas.
 
Pataria ieškoti bendruomenės
 
„Svarbu ne tik pandusai ir liftai. Kartais svarbiausia – bendruomenė, kuriai rūpi“, – pabrėžia A.Lolat-Pažarauskienė.
 
„Nors situacija metams bėgant gerėja, Lietuvoje dar tikrai yra blogų variantų, – pastebi doktorantė. – Kadangi mano pačios patirtys skirtingos, patarčiau renkantis neskubėti, pasidomėti, kokia bendruomenė, ar būsi priimtas iš žmogiškosios pusės.“
 
Pašnekovė drąsina: „Studijos universitete – tai ne tik diplomas. Tai galimybė tapti visuomenės dalimi, rasti savo vietą. Per pažintis ir patirtis lengviau susirasti darbą ir įsitvirtinti. Reikia ieškoti universiteto, kur bendruomenė tave priims. Svarbiausia – bandyti.“


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: