„Turbūt vienas lengviausių būdų - išeiti į gatves ir šaukti: duokite mums lėšų, - sako Lietuvos slaugos specialistų organizacijos viceprezidentė Aistė Raulušaitienė (40 m.). - Reikia ne tik oraus darbo užmokesčio, bet ir palankų darbo krūvių bei sąlygų. O taip pat svarbu, kad priimami teisės aktai, susiję su darbo sąlygomis, būtų įgyvendinti, o neliktų popieriuje.“
„Šiuo metu šalyje daugiau nei septyniasdešimt procentų visų slaugytojų yra vyresnio amžiaus, ypač tai matyti rajonuose ir miestuose, kuriuose nėra slaugytojų ruošimo bazių - kolegijų ar universitetų“, - sako Lietuvos slaugos specialistų organizacijos viceprezidentė Aistė Raulušaitienė.
- Slaugytojoms neskaudu, kad pirmiausiai diskutuojama apie šeimos gydytojų darbo sąlygas bei apmokėjimo tvarką, nors dirbate su šiais specialistais komandoje?
- Dalyvaudama Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupėje, kuomet buvo svarstomi šeimos gydytojo institucijos įkainiai bei diskutuojama apie šakinę kolektyvinę sutartį, akcentavau, kad slaugytojai dirba kartu su gydytoju bei ženkliai prisideda prie pacientų asmens sveikatos priežiūros. Ypač pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Dažniausiai jie būna pirmas specialistas, kurį pamato į kabinetą įžengęs pacientas, tik paskui jis kviečiamas užeiti pas šeimos gydytoją. Taip, mes turime gilias šeimos gydytojo luomo tradicijas. Kai iškyla sveikatos problemų, pirmiausiai galvojama apie gydytojo pagalbą, slaugytojas tarsi lieka nuošalyje. Nors nedažnai praktikoje būna atvirkščiai: būtent slaugytojos yra arčiau paciento, dažniau mato sergantįjį ir jam teikia slaugos paslaugas. Todėl turėtų daug kas keistis. Mūsų, kaip organizacijos, tikslas – kad slaugytojai būtų savarankiškesni ir pacientams teiktų kokybiškas, prieinamas paslaugas. Be abejo, tikimės gauti orų darbo užmokestį, kad būtų mokama ne vien tai, kas liko nuo šeimos ar kitų gydytojų.
- Nuo gegužės gydytojams turėtų būti dvidešimčia procentų keliamos algos. Ar kas nors nubyrės slaugytojoms?
- Manau, kad tikrai nubyrės. Šiuo metu įstaigų vadovai truputį pasimetę, nes visi atlyginimų pakėlimai ir įkainiai patvirtinti paskutinėmis balandžio mėnesio dienomis. Jiems, kaip administratoriams, reikia suskaičiuoti numatomą finansavimo pakėlimą. Tiek Vyriausybės, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų bei ministro nuostata aiški - pirmiausiai darbo užmokestis keliamas tiems, kurie uždirba mažiausiai, tai nereiškia, kad visiems vienodai. Slaugytojai turėtų įeiti į tą darbuotojų kategoriją, kuriems darbo užmokestis būtų keliamas dvidešimt procentų, nes jų darbo užmokesčiai maži. Remiantis „Sodros“ duomenimis, pernai slaugytojo vidutinis darbo užmokestis buvo 709,41, o šių metų pirmame ketvirtyje - 774,45 neatskaičius mokesčių. Tai sudaro tik 88 procentus šalies vidutinio darbo užmokesčio. Jis tikrai yra neadekvatus, palyginti su esamais darbo krūviais ir atsakomybe. Manau, kad bent jau tūkstantį - tūkstantį tris šimtus turėtų būti „į rankas“, kad galėtume kalbėti apie orų darbo užmokestį.
- Ar tiesa, kad greitai nebus kam mūsų slaugyti?
- Tikrai taip, pritariu jūsų išsakytam teiginiui, nes sensta ne tik mūsų visuomenė, bet ir slaugytojų bendruomenė. Šiuo metu šalyje daugiau nei septyniasdešimt procentų visų slaugytojų yra vyresnio amžiaus, ypač tai matyti rajonuose ir miestuose, kuriuose nėra slaugytojų ruošimo bazių - kolegijų ar universitetų. Jaunimas, išvykęs studijuoti į didžiuosius miestus, nenoriai grįžta į gimtus rajonus dirbti. O priežastys įvairios: tikimasi geresnių darbo sąlygų, naujo požiūrio, didesnio atlyginimo, o taip pat nesvetima ir emigracija į kitas šalis. Slaugytojų trūkumas jaučiamas jau ir didžiosiose įstaigose. Net Vilniaus mieste visą laiką matome skelbimus, kad priimsime slaugytojus į darbą. Kadangi nėra pamainos, mūsų įstaigose lieka vyresnio amžiaus slaugytojai. Vyresnio sukirpimo žmonės negali palikti pacientų, - jiems įaugę š kraują, kad jų pareiga rūpintis sergančiaisiais.
Reikia ne tik oraus darbo užmokesčio, bet ir palankių darbo krūvių bei sąlygų. O taip pat svarbu, kad visi priimami teisės aktai, susiję su darbo sąlygomis, būtų įgyvendinti, o neliktų tik popieriuje. Tai pajutę specialistai liks šalyje ir nekeis profesijos į daug lengvesnes emociškai ir pelningesnes finansiškai ar neemigruos.
- Lietuvos medikų sąjūdis jau raško pirmuosius judėjimo vaisius. Sekdamos jų pavyzdžiu, galbūt slaugytojos irgi galvoja apie masinius protestus?
- Manau, kad jau yra paskutiniai slaugytojų kantrybės lašai. Analizuosime situaciją, kai bus pakelti darbo užmokesčiai slaugytojams po gegužės mėnesio. Organizacijoje taip pat turime stebėtojus, kurie surenka visus duomenis iš įstaigų, kuriuos galėsime pateikti Sveikatos apsaugos ministerijos stebėsenos grupei. Turbūt vienas lengviausių būdų - išeiti į gatves ir šaukti: duokite mums lėšų, tačiau mes šio varianto neatmetame. Žinome, kad reikia derėtis ir tai yra nenutrūkstamas procesas, ką mes ir darome ne vienerius metus tiek su Vyriausybe, tiek su Sveikatos apsaugos ministerija. Vienas didesnių pliusų, kad buvo pasirašyta pirma šakinė kolektyvinė sutartis sveikatos apsaugos ministro su profesinėmis sąjungomis. Šiuo metu jau baigiama išgryninti atlyginimų mokėjimo tvarka tiek stacionarinėms, tiek pirminėms sveikatos priežiūros įstaigoms. Šiai tvarkai teikiame daug pastabų, dalyvaujame diskusijose ir pirmiausiai norime, kad būtų konstruktyviai ir aiškiai sudėlioti pagrindinių sveikatos priežiūros profesijų darbo užmokesčio formavimo principai.
- Ko Tarptautinės Slaugytojų dienos proga norėtumėte palinkėti?
- Palinkėčiau būti profesionalais ne tik prie paciento lovos, bet taip pat profesionaliai atstovauti savo teises medikų bendruomenėje bei įstaigose. Mums vis dar trūksta pasitikėjimo savimi, kad mes irgi esame specialistai, kurie baigė studijas, kurių metu įgijome sveikatos priežiūros specialisto kompetencijas. Ir labai norisi palinkėti užtikrintumo savo jėgomis, daugiau pasitikėjimo. Visa tai turint darbuotojai galės iškėlę galvas sakyti, kad aš esu slaugytojas!
O ministerijai noriu perduoti – kad vis dėlto neužmirštų slaugytojų, kurių skaičius įstaigose yra labai didelis - daugiau negu dvidešimt du tūkstančiai. Norime tikėti, kad patarėjų korpuse atsiras vieta patarėjo slaugos klausimais, kaip ir buvo prieš keletą ministrų. Vis dėlto slauga tai yra atskira sveikatos priežiūros sritis, kuri labai jautri ir svarbi teikiant paslaugas mūsų pacientams.
Dosjė
1996 -2000 m. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetas Slaugos studijų programa, bakalauro studijos.
2000-2002 m. VU Gamtos mokslų fakultetas Neurobiologijos studijų programa, magistro studijos.
Nuo 2000 m. Lietuvos slaugos specialistų organizacijos biuro darbuotoja, šiuo metu viceprezidentė.
2002-2013 m. VšĮ Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja slaugai, nuo 2013 m. Centro poliklinika PASP vyr. slaugos administratorė.
2010-2017 m. VIKO Sveikatos priežiūros fakulteto Bendrosios praktikos slaugytojų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos narė.
Nuo 2017 m. Privalomojo sveikatos draudimo tarybos narė.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: