Vadovai dirba sudėtingame informacijos lauke: finansinės ataskaitos, skolos, teritorinių ligonių kasų sutartys, medicininė statistika, skyrių problemos, personalo trūkumas, pacientų srautai, pirkimai, reformų reikalavimai ir einamieji sprendimai. Tokioje aplinkoje reikia ne daugiau ataskaitų, o sprendimams tinkamos informacijos.
 
Finansinė apskaita yra būtina: ji parodo pajamas, sąnaudas, įsipareigojimus ir galutinį rezultatą. Tačiau ji dažniausiai atsako į klausimą, kas jau įvyko. Vadovybei reikia žinoti, kodėl rezultatas susidarė: kurios paslaugos padengia sąnaudas, kur nevykdomos sutartinės apimtys, trūksta personalo, susidaro viršvalandžiai ar per dideli infrastruktūros ir pirkimų kaštai.
 
Gydymo įstaigai neužtenka žinoti, kad ji patyrė nuostolį. Nuostolis yra pasekmė. Reikia suprasti jo priežastis. Tam reikalinga valdymo apskaita, paslaugų savikaina ir valdymo informacinė sistema (VIS).
 
Paslaugos savikaina gydymo įstaigoje nėra vien buhalterinis skaičiavimas. Tai vadybos diagnostikos įrankis. Įstaigos gali teikti vienodai vadinamas medicinos paslaugas, tačiau jų savikaina gali skirtis. Ją lemia personalo struktūra, darbo organizavimas, pacientų srautai, įrangos panaudojimas, komunalinės paslaugos, pirkimų kainos ir kitos sąnaudos. Dalis šių kaštų priklauso nuo vadovybės sprendimų, dalis – nuo išorinių sąlygų, bet vadovybė turi juos matyti.
 
Dalis gydymo įstaigų 2025 m. nuostolius aiškina darbo užmokesčio augimu. Tai svarbus veiksnys, bet jis visko nepaaiškina. Jeigu panašioje aplinkoje veikiančių įstaigų rezultatai skiriasi, reikia vertinti ir paslaugų apimtis, padalinių užimtumą, personalo planavimą, viršvalandžius, pirkimus, infrastruktūrą ir vadybą.
 
Jeigu įstaiga neturi paslaugų savikainos, ji negali patikimai atsakyti, ar problema yra įkainyje, sąnaudų struktūroje, paslaugų apimtyje, personalo organizavime, pacientų srautuose, pirkimuose, infrastruktūroje ar padalinio vadyboje. Ji taip pat negali įvertinti, ar taupymas nesumažins paslaugų prieinamumo pacientams.
 
Kai kuriais atvejais nuostolingumas matomas jau tiesioginių sąnaudų lygyje. Jeigu paslaugos ar padalinio tiesioginės sąnaudos viršija pajamas, veikla bent minimaliu lygiu yra nuostolinga. Tačiau priešingas atvejis dar nereiškia pelningumo. Jeigu iš pajamų atėmus tiesiogines sąnaudas lieka teigiamas rezultatas, tai reiškia tik tai, kad pajamos padengia tiesiogines sąnaudas. Tikrasis rezultatas paaiškėja tik įvertinus netiesiogines, infrastruktūros, administracines ir bendrąsias sąnaudas.
 
Atskiras klausimas – padaliniai, kurie patys pajamų neuždirba: administracija, finansai, personalas, ūkis, IT, pirkimai ar kitos aptarnaujančios funkcijos. Jų negalima vertinti pagal tiesiogiai uždirbtas pajamas, tačiau jų sąnaudos turi būti matomos ir pagrįstai priskiriamos gydymo veiklai.
 
Svarbus ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principas. Finansinėje apskaitoje įstaigos rezultatas parodomas pagal išorinei atskaitomybei taikomas taisykles. Tačiau gydymo įstaigoje dalis medicinos paslaugų jau yra pilnai suteiktos, dalis dar teikiamos ir ekonomiškai vertintinos kaip nepilnai suteiktos medicinos paslaugos, o dalis gali viršyti su teritorine ligonių kasa sutartas apimtis. Viršsutartinių paslaugų sąnaudos jau patirtos, tačiau jų apmokėjimas priklauso nuo sutartinių limitų ir vėlesnių sprendimų.
 
Dėl to tas pats laikotarpis, vertinamas finansinės apskaitos ir valdymo apskaitos principais, gali parodyti reikšmingai skirtingą ekonominį vaizdą. Taip yra ne todėl, kad pasikeičia reali veikla, o todėl, kad valdymo apskaita tiksliau susieja pajamas su sąnaudomis, kurios buvo patirtos šioms pajamoms uždirbti. Dėl tos pačios priežasties gali skirtis ir teigiamo, ir neigiamo finansinio rezultato vertinimas.
 
Audituotos finansinės ataskaitos gali būti teisingos pagal išorinės atskaitomybės taisykles, bet jos dar neatsako į vadovybės klausimą, kurios paslaugos, padaliniai ar procesai sukuria finansinį rezultatą. Be šių atsakymų skolų mažinimo ar finansinio stabilizavimo planas gali likti tik buhalteriniu dokumentu.
 
VIS nėra vien IT projektas ar nauja programa. Tai vadovybei reikalingos informacijos sistema, kuri turi būti pritaikyta konkrečios įstaigos veiklos modeliui. Vienoje įstaigoje svarbiausias klausimas gali būti stacionarinių paslaugų savikaina, kitoje – ambulatorinių paslaugų apimtys, trečioje – personalo pajėgumas ar infrastruktūros kaštai. VIS turi sujungti finansinės apskaitos, valdymo apskaitos, paslaugų apimčių, pacientų srautų, personalo, pirkimų, infrastruktūros ir kokybės duomenis į sprendimų informaciją.
 
VIS negali būti kuriama atskirai nuo valdymo apskaitos metodikos. Kiekviena gydymo įstaiga turi skirtingą paslaugų struktūrą, padalinius, pacientų srautus, infrastruktūrą, personalo pajėgumus ir sąnaudų sandarą. Todėl turi būti aišku, kaip priskiriamos sąnaudos, kokie yra atsakomybės centrai ir kokie rodikliai reikalingi konkrečios įstaigos vadovybei. Priešingu atveju VIS tampa duomenų saugykla, bet ne vadovybės sprendimų įrankiu.
 
Viešoji gydymo įstaiga nėra klasikinė privati įmonė, tačiau ji nėra ir paprasta biudžetinė įstaiga, finansuojama tik pagal asignavimus. Didelė jos pajamų dalis priklauso nuo suteiktų ir apmokėtų paslaugų, sutartinių apimčių, pacientų srautų ir veiklos organizavimo. Todėl savikaina, atsakomybės centrai ir valdymo informacija viešajame sektoriuje yra būtini. Skiriasi tik tikslas: čia kalbame ne vien apie finansinį rezultatą, bet ir apie medicinos paslaugų prieinamumą pacientams, paslaugų tęstinumą, personalo pajėgumą ir viešųjų lėšų panaudojimo efektyvumą.
 
Valdymo apskaitos, paslaugų savikainos ir VIS tema man nėra teorinė. Šiais klausimais praktikoje dirbu daugiau kaip du dešimtmečius, esu rengęs ir diegęs valdymo apskaitos bei paslaugų savikainos sprendimus ligoninėse ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Praktika rodo, kad problema dažnai nėra vadovų pastangų trūkumas. Problema ta, kad sprendimai neretai priimami remiantis pavėluota arba nepakankamai detalia informacija.
 
Todėl diskutuojant apie reformas, finansavimą ir regioninių ligoninių ateitį, svarbu neužmiršti paprasto vadybinio principo: nacionaliniai sprendimai nepakeičia įstaigos vidinės vadybos. Gydymo įstaigai reikia ne šimtų lentelių, o savalaikės, patikrintos ir sprendimams reikalingos informacijos. Finansinė apskaita parodo rezultatą. Valdymo apskaita, paslaugų savikaina ir VIS turi parodyti, kodėl tas rezultatas susidarė ir ką galima padaryti.