- Neseniai tapote Ateities biomedicinos fondo, finansuojančio personalizuotos medicinos tyrimus Lietuvoje, valdybos nariu. Sakykite, kiek tos personalizuotos medicinos jau turime?
 
- Kai kuriose srityse pažengėme labai toli, tačiau sistemiškai jos vis dar netaikome. Procentais neįvertinsiu ir dėl to, kad supratimai skiriasi: klasikinis apibrėžimas – tinkamas gydymas tinkamam pacientui tinkamu laiku, o aš žiūriu kiek plačiau, kaip į tinkamą sprendimą tinkamam pacientui tinkamu laiku.
Siaurąja prasme tai yra gydymas, parinktas pagal molekulinius tyrimus. Užuot gydę vėžį chemoterapija, kuri slopina vėžinių ląstelių dauginimąsi, o kartu veikia visą organizmą, galime ištirti konkretaus paciento auglio audinį, rasti, kuris kelias buvo svarbiausias ligai susiformuoti, ir slopinti tik jį. Onkologijoje, ypač gydant kraujo vėžį, taip dirbama plačiai, ir tai susiję su pasaulinėmis tendencijomis bei didelėmis investicijomis.
Plačiąja prasme tai yra bet kuris geriausias sprendimas konkrečiam pacientui, nebūtinai susijęs su molekuliniais tyrimais. Pediatrijoje vienaip elgsiuosi su sudėtingos būklės vaiku, kitaip – su tuo, kuris siekia sportininko karjeros: skiriasi ir amžius, ir gyvenimo sąlygos, ir gretutinės ligos, o sprendimas vis tiek lieka personalizuotas.
Tokių sprendimų kol kas turime nedaug, ir tai priklauso ne nuo tyrimų, o nuo to, kaip rengiame gydytojus, kiek jiems duodame laiko suprasti pacientą ir už ką juos skatiname. Labai džiaugiuosi, kad paties Fondo prioritetas šiuo metu – investicijos į talentų ugdymą. Tik kurdami kritinę masę pasieksime sisteminių rezultatų.
 
- Užsiimate akademine veikla, gydote, vadovaujate… Kuri sritis jums mieliausia?
 
- Manau, kiekvienas, pasirinkęs mediciną, ateina norėdamas padėti, ir aš mediciną rinkausi vedamas to idealistinio požiūrio. Pacientą matau visų tų skirtingų pareigų centre. Dėstydamas stengiuosi, kad studentai išeitų geresni gydytojai ir žinotų: nepaisant sistemos, mūsų tikslas – prieinamomis priemonėmis užtikrinti paciento gerovę.
Bet kurią situaciją matau kaip pagalbą – ir kai tereikia nuraminti dėl klaidingų tyrimo rezultatų, ir kai pavyksta išgydyti itin sunkią ligą, ir kai belieka palengvinti tėvams gyvenimą su liga, kurios nebepakeisi. Būti prieinamam, būti tuo, kuriam galima drąsiai užduoti klausimą ir su kuriuo galima kartu ieškoti sprendimų. To paties siekiu ir auditorijoje, ir prodekano kabinete, tik mastelis kaskart kitas, todėl vienos veiklos neišskirčiau.
Atsisakyti nenorėčiau tik tiesioginio darbo su pacientais – jis grąžina prie pirminių vertybių ir neleidžia pamesti moralinio kompaso.
 
- Tuomet klausimas jums, kaip klinicistui, – ar vaikų inkstų ligos iš tiesų retos?
 
- Dauguma jų retos, kol žiūri į kiekvieną atskirai; pažvelgus į visą spektrą, jos nebe tokios ir retos. Daugiau nei pusę lėtinės inkstų ligos atvejų vaikams lemia įgimtos inkstų ir šlapimo takų anomalijos: sutrinka inkstų vystymasis arba dėl urologinių ydų pažeidžiamas inkstų audinys.
Lėtinė inkstų liga labai tyli. Mėgstu pacientams sakyti: kai jau atsiranda simptomai, didžiąja dalimi atvejų būna per vėlu. Niežulys, pakitimai ar nekontroliuojamo kraujospūdžio nulemti galvos skausmai jau yra uždelstos ligos pasekmė, tad anomalijas dažniausiai randame atsitiktinai arba tada, kai vaikas suserga šlapimo organų infekcija.
Būna, echoskopiškai netyčia randama inkstų anomalija, atlieki tyrimus – ir tenka kalbėti, kad artimoje ateityje reikės dializės ar transplantacijos. Tėvai būna šokiruoti, nes vaikas jaučiasi gerai. Vaiko organizmas ilgai sugeba kompensuoti: net labai sutrikus inkstų funkcijai jis gali neturėti jokių pastebimų simptomų.
Greta turime ligų, kai inkstai nebesulaiko baltymų arba nebesureguliuoja kalio, natrio, kraujo rūgštingumo. Yra ir tokių, kai sutrinka vitamino D apykaita ir toks paprastas dalykas kaip vitaminas D vaikui tampa toksiškas.
Didelė grupė vaikų serga ligomis, kurios gyvybei negresia, bet vargina, – šlapimo nelaikymu ir pasikartojančiomis šlapimo organų infekcijomis. Iš šono jos skamba banaliai, o vaiko socialinius ryšius ir emocinę būklę paveikia stipriai. Į vaikus žiūriu kaip į trapias būtybes, kuriose kiekvienas įvykis iš dalies užprogramuoja tolesnę gyvenimo eigą, tad nė vienos ligos nelaikau primityvesne už kitą.
 
- Ką šiandien galite pasiūlyti pacientui – gydymą ar tik stebėseną?
 
- Priklauso nuo pirminės ligos. Vaikystėje pasitaiko nefrozinis sindromas, kai iš organizmo pradeda šalintis daug baltymų ir vaikas staiga ištinsta – kalbame ne apie patinusius akių vokus, o apie viso kūno patinimus, skysčių kaupimąsi aplink plaučius, blogiausiu atveju – aplink širdį. Tokioms autoimuninėms ligoms turime gausybę vaistų, kuriais slopiname eigą ir išvengiame paūmėjimų, o kai kurios kadaise grėsmingos ligos jau turi tikslinį gydymą. Su įgimtomis anomalijomis galime mažiau – tie inkstai nevisaverčiai, o ydų nepataisysi nei chirurgiškai, nei kitaip.
Tada darai daug mažų dalykų. Kartais pacientui pasakau tiesiai: pradėję vartoti vaistą, kuris slopina lėtinę inkstų ligą, aiškaus pagerėjimo nepajusite, gyvenimo kokybė net pablogės, nes tris kartus per dieną reikės gerti miltelius. O iš kitos pusės – tik taip atitolinsime tašką, kai prireiks dializės.
Čia atsiranda daug juvelyriškumo. Tai kaip prairusi siūlė: kažkada tas audinys turbūt vis tiek iširs, bet klausimas, ar tą vietą prižiūrėsi. Elgsiesi bet kaip – viskas gali iširti labai greitai. O gali būti, kad tą rūbą dar kurį laiką bus galima nešioti.
 
- Kad galėtumėte pritaikyti tikslinį gydymą, turite sekti naujausius tyrimus. Visgi esate minėjęs, kad didelė dalis publikacijų tėra mokslo šlamštas. Kaip medikui atskirti vertingas žinias nuo menkavertės naujienos?
 
- Dar prieš dešimtmetį „The Lancet“ žurnale vieni geriausių pasaulio metodologų paskelbė, kad aštuoniasdešimt penkis procentus medicinos mokslo galima laikyti šlamštu. Skaičius, be abejo, kiek išpūstas ir skirtas atkreipti dėmesį į problemą.
Vieni tyrimai iš principo nenagrinėja aktualių problemų ir atrodo labiau kaip mokslas dėl mokslo, susijęs su akademinių karjerų progresu, o formuluojant klausimą neįtraukiamas nei gydytojas, nei pacientas. Kiti atliekami metodologiškai neteisingai. Treti apskritai nepublikuojami – kartais rezultatų sulaukiame tik iš pusės užregistruotų klinikinių tyrimų, tad skaitydami mokslą visą laiką esame santykiniame vakuume.
Atsakymą matau tik edukacijoje. Nereikia kiekvienam gydytojui būti mokslininku, bet mokslinio mąstymo įgūdžių reikia visiems, todėl antrame kurse įvedėme įvado į įrodymais pagrįstą mediciną dalyką. Kritinis vertinimas nėra vien straipsnių skaitymo įgūdis: gydytojas turi būti kritiškas ir sau, atpažinti, kad yra šališkas, laiku paklausti, ar tai, ką daro, tikrai geriausia, ir esant reikalui sprendimą pakeisti.

---

 
Dosjė

Išsilavinimas:
2014 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete baigė medicinos studijas.
2019 m. – vaikų ligų ir vaikų nefrologijos rezidentūra, VU Medicinos fakultetas.
2021 m. – apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.
Darbo patirtis:
2014-2019 m. – gydytojas rezidentas, VU ligoninės Santaros klinikos.
Nuo 2019 m. – gydytojas vaikų nefrologas Santaros klinikose, dėstytojas ir mokslo darbuotojas VU MF Vaikų ligų klinikoje.
Šiuo metu – Santaros klinikų Pediatrijos centro vyresnysis gydytojas vaikų nefrologas, VU Medicinos fakulteto Mokslo ir inovacijų prodekanas.