Mūsiškis, mandagiai priimtas, bet vis vien prakaito išpiltas – banko teleriui (taip ten vadinami kasininkai) pusiau sučiauptomis lūpomis pašnibždėjo iš anksto išmoktą tekstą: jis, girdi, norįs atsidaryti sąskaitą ir įdėti į ją vieną milijoną dolerių. Bet telerio reakcija buvo netikėta: „Kalbėkite garsiau, pone, – pasakė jis. – Čia demokratinė šalis, todėl net ir smulkūs indėliai nėra laikomi gėdingais...“
 
Dabar jau ir jūs supratote: šnekėsim apie tai, kaip – priklausomai nuo situacijos – gali kisti mūsų požiūris į tai, kas yra gėda. Ji vienu ar kitu būdu, anksčiau ar vėliau paliečia kiekvieną. Bet dozes kontroliuoti būtina. Nes (darsyk pakelkite akis į rašinio pavadinimą!) jų reikia tiek, kiek mūsų organizmams druskos: blogai, kai prėska, blogai, ir kai persūdyta...
 
Norėdamas išlaikyti jūsų dėmesį, bandžiau ir pasaulio įdomybes prisiminti bei su mūsų gėdos jausmu jas palyginti. Pažiūrėkit, ar pasisekė.
 
Kadangi atostogų metas jau į rudenį traukiasi, tikiuosi, kad nepamiršot elgesio taisyklių  šiltesniuose kraštuose: ten, kur moterims nedera viešai rodyti kojų ar pečių, kur į šventyklas nevalia eiti su šortais ar berankoviais marškinėliais. Daugelyje musulmoniškų šalių „žemesne“ kūno dalimi laikomos ir pėdos. Beje, taisyklių nesilaikymas tose svečiose šalyse ne tik gėdą įgalins patirti – be baudų dar tikėtini ir susitikimai su dorovės policija.
 
Antra reikalo pusė – tai, kas įprasta europiečiams, bet nemalonu kitų kontinentų žmonėms. Prancūzijoje ar Italijoje bučinys pasisveikinant įprastas. Bet kai kuriose Azijos ar Afrikos kultūrose tai – gėdingas reiškinys. Kaip ir tai, kad Europos valstybėse senyvo amžiaus piliečiai išvyksta ar išgabenami į globos namus. (Azijos ir Artimųjų rytų kultūrose tai traktuojama kaip gėdingas šeimos pareigų atsisakymas.)
 
Gėdos pavyzdžių – visai smagių pavyzdžių – dar bus. Bet dabar priėjome pastraipą, kurios nerasit kituose apie gėdą galbūt rašysiančiuose leidiniuose, nes mūsų medicininė specifika. Tikiu, kad rasis vienas kitas skaitytojas, kuriam bus įdomus gėdos – kaip lavos ugnikalnyje – užgimimas mumyse. Ir, žinoma, jos išsiveržimas.
 
Pradžia. Pasakėte ką nors netinkamo. Visi į jus atsisuko. Supratote, kad leptelėjote nesąmonę. Ir tada prasideda: informacija iš akių-ausų keliauja į smegenis, kurios aptinka emocinę grėsmę. Smegenų žievė ima vertinti: „Ką tai reiškia? Iš kur ta nesąmonė radosi?“ O po sekundės dar klausimas: „Ar čia jau pavojus?“
 
Jei smegenys nusprendžia, kad situacija nemaloni, ima skirtis streso hormonai (adrenalinas, noradrenalinas ir kortizolis). Tuo pat metu siunčiami signalai kraujagyslėms (į veidą priteka daugiau kraujo, parausta skruostai, kartais – ausys ar kaklas). Ir, nors realaus pavojaus nėra, kūnas elgiasi taip, tarsi reikėtų bėgti ar gintis. Ir norisi „prasmegti skradžiai žemę“. Nes prasideda evoliucijos išugdytos reakcijos – pasitraukti ir slėptis. Mintyse tuo metu suaktyvėja vidinis stebėtojas: „Ką jie dabar apie mane pagalvos?“
 
Bet, dėmesio! Šitas „vidinis teismas“ visuomet daug griežtesnis nei aplinkinių vertinimas. Nes realiame gyvenime ta ką tik ištikusioji gėda – visai ne bėda: dažnai ji viso labo aplinkiniams tik šypseną sukelia..
 
Pavyzdžiui, mergina vienoje rankoje laikė telefoną, kitoje – ledų ragelį. Ir sumaišė: vietoje ledų lyžtelėjo... telefoną. Žinoma, susigėdo. Bet mačiusiems – tik linksmiau.
 
Vaikinas užsisakė picą. Bet dėžę atvežus ir ją atidarius viduje – nei priedų, nei sūrio. „Kas čia dabar?“ – užsipuolė kurjerį. Jo atsakymas buvo toks: „Apverskite dėžutę, pone! Jūs neteisingai atidarėte...“ (Gėda ore šiek tiek papleveno.)
 
Jau supratote: kad gėda atsirastų, turi būti realūs arba tariami liudininkai. T.y. tie, prieš kuriuos jaučiamės gėdingai. Pastebėjimas – ne atsitiktinis. Nes, kai liudininkų nėra, mus jau ima kankinti ne gėda, o... kaltė.
 
Tiesa, yra visuomenėje kategorija piliečių, kurie sėkmingai išvengia ir gėdos, ir kaltės jausmo. Tai – tam tikros rūšies politikai. (Jokiu būdu ne visi!) Tikiu, kad jums smagu būtų darsyk išgirsti jų vardus. Bet jūs patys puikiai tuos vardus žinote! O kad būtų ramiau, pradėti galite nuo Votergeito (1972 m.), kuomet paaiškėjo, kad JAV prezidentas Richardas Niksonas bandė nuslėpti įsilaužimą į konkurentų partijos būstinę. Nežinia, ar buvo gėda dėl nuolatinių girtų šėliojimų rusų prezidentui Borisui Jelcinui, tačiau pasaulis stebėjosi ir klausė: „Kaip jam negėda?“
 
O dabar jau galite prie LT politikų pereiti: pradėti nuo Rolando Pakso ir jo draugės būrėjos su tualetiniu popieriumi Lenos Lolišvili, o baigti... Na, dar anksti baigti: dar vienas seimūno kėdės atsisakęs laisvėje vaikšto, kitas – jau su apykoja, o trečiasis – iš koalicijos pašalintasis – sakosi eisiąs į Prezidentus. Ir jokios gėdos!
 
Ar jaučiate apie kokį paradoksą ką tik aprašytos situacijos čia pranešė? Apie tai, kad „per mažai gėdos“ taip pat yra problema. Nes žmogus, kuris dėl žalingo elgesio nejaučia diskomforto, nuolat patiria problemų. Matyt, ne be reikalo sakoma, kad politiko gėda dažnai yra gerokai trumpesnė nei jo rinkimų kampanija.
 
Negalim apeiti dar vienos, vis labiau plintančios gėdos rūšies. Tai – svetima gėda. Kai kuriuose žinynuose ji įvardijama kaip „ispaniškoji gėda“. Bet niekas neišaiškino, kaip reikėtų tą emociją su Ispanija sieti, tad 90 procentų Europos mokslo leidinių vartoja angliškuosius terminus. „Second-hand embarrassment“ – antrinis gėdos jausmas. Arba „Vicarious embarrassment“ – pakaitinis gėdos jausmas.
 
Šią vasarą ir aš tai patyriau, kai viena televizijų rodė „laidų ciklą“ apie tai, kaip „Močiučių restorano“ virėjos, kepėjos bei indų plovėjos vyko atostogauti į Balio salą Indonezijoje. (Gal kas nors matė? Ten pagal režisieriaus norus močiutės turėjo ir susipykti, ir susibarti, ir laukiniams gyvūnams šerti vežamas morkas pačios graužti.) Močiutės nekaltos – kas gi nenorės Balyje už dyka pabūti? Bet baltais siūlais siuvinėtas scenarijus trenkė primityvumu, močiučių frazės ekrane – pilstymu iš tuščio į kiaurą. Bandžiau suprasti ir užjausti. Bet jutau tik svetimą gėdą. Vicarious embarrassment.
 
Turbūt nepulsite neigti, kad akivaizdžios nesąmonės iš lietuviškųjų TV ekranų liejasi nepaliaujamu srautu. Bet studijose niekas nesusigėsta. Arba supranti, kad politikas meluoja. Bet jis dėl to nesigėdina: gėda tik tau, namie jo klausančiam. Arba scenoje plaikstosi į natas nepataikantis dainininkas. Bet niekas jam pastabų nepasako. O galėtume! Nes ir svetima gėda kenkia psichikai bei veikia kūną. Suerzintose smegenyse kyla nemiga. O kur dar visokios „nuosavos“ gėdos? Negi tai beviltiškai ir pabaigsim?
 
Na, ne! Jums teks savarankiškai išsiaiškinti, kas yra sveikas gėdos jausmas. Tas, kuris neleis atsiverti visiems ir apsaugos nuo pajuokos bei nuvertinimo.