Į ministeriją – iš Toronto
 
„Ministerijoje dirbu pusantrų metų, nors kartais atrodo, kad praėjo jau kokie penkeri“, – šypsosi Milda Radvanskytė, į viešąjį sektorių atėjusi po kelerių metų, praleistų Toronte. Sukaupusi tarptautinės patirties ir grįžusi į Lietuvą, ji ieškojo naujų galimybių.
 
„Kaip ir daugelis grįžusių iš užsienio, tiesiog ieškojau darbo. Tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad tas etapas nuves į viešąjį sektorių, dar ir Sveikatos apsaugos ministeriją. Pamačiau skelbimą dėl kanclerio referentės pareigų, aplikavau ir... štai aš čia. Tik tuo metu dar nežinojau, kad tai bus tik pradžia. Jei būdama Toronte būčiau sau pasakiusi, kur atsidursiu, tikriausiai būčiau nepatikėjusi“, – atvirauja pašnekovė.
 
Eidama į viešąjį sektorių ji sako tikėjusis daugiau formalumo, dokumentų, procedūrų, tačiau požiūris netruko pasikeisti – labiausiai ją nustebino čia sutikti žmonės.
 
„Radau stiprų, šiltą ir vienas kitą palaikantį kolektyvą. Tai labiausiai ir pakeitė pirminį įsivaizdavimą – supratau, kad už visų procedūrų ir oficialumo čia yra daug asmenybių ir tikro žmogiško ryšio“, – sako ji.
 
Pradėjusi nuo referentės pareigų, M.Radvanskytė netrukus tapo ministro padėjėja, tad per pusantrų metų spėjo pažinti ir oficialiąją, ir užkulisinę ministerijos puses.
 
Imasi „dienos dėlionės“
 
M.Radvanskytė pasakoja, kad į darbą kasdien stengiasi ateiti gerokai anksčiau už kitus – kol koridoriuose dar tvyro tyla. Pasidaro kavos ir susidėlioja tai, ką pati vadina dienos dėlione: peržiūri ministro susitikimus, darbotvarkę, išvykas, laiškus ir viską, kas susikaupė nuo vakarykštės dienos.
 
„Ministerijoje greitai išmoksti, kad tai, kas ryte atrodo kaip aiškus planas, po kelių valandų gali atrodyti visai kitaip. O tada prasideda tikroji diena: skambučiai, laiškai, netikėti klausimai ir nauji prioritetai, atsirandantys tiesiog „čia ir dabar“. Mano darbas – ne tik padėti suorganizuoti ministro dieną, bet ir būti pasiruošusiai ją iš naujo perrikiuoti kelis kartus. Reikia greitai įvertinti situaciją, ieškoti sprendimo ir judėti pirmyn“, – aiškina padėjėja.
 
Tokį ritmą ji lygina su pačios ministerijos kuruojama sritimi: „Tai darbas kaip operacinėje: iš pradžių viskas suplanuota, o tada staiga – reanimacijos ir greitosios pagalbos režimas. Manau, kažką panašaus patiria kiekvienas ministro padėjėjas, skiriasi tik situacijos, o reakcijos greitis išlieka tas pats.“
 
Slapto mygtuko neturi
 
Tiesa, bendrauti tenka ne tik su kolegomis, bet ir su nusivylusiais ar pasipiktinusiais gyventojais.
 
„Buvau sulaukusi klausimo, kodėl nesumažinu eilių ligoninėse, kodėl tam tikroje poliklinikoje žmogui neduoda siuntimo ir, apskritai, ką aš tuomet veikiu ministerijoje. Kartais atrodo, kad žmonių akimis ministro padėjėja turi slaptą mygtuką, kuriuo gali išspręsti visas sveikatos sistemos problemas. Deja, kad ir kaip norėčiau, tokio mygtuko neturiu“, – juokiasi ji.
 
Užtat ji turi kantrybės. Kartais, sako pašnekovė, ieškančiam pagalbos žmogui tereikia išsikalbėti.
 
„Svarbiausia nepriimti emocijų asmeniškai, išlikti žmogiškam ir, kai aistros aprimsta, kartu ieškoti sprendimo. Žmogui svarbu pajusti, kad kitoje pusėje yra ne tiesiog institucija, o žmogus, kuris iš tikrųjų stengiasi padėti“, – įsitikinusi M.Radvanskytė.
 
Skirtingos vadovų „instrukcijos“
 
Prieš kelis mėnesius pasikeitus politinei vadovybei, M.Radvanskytei teko prisitaikyti prie naujo vadovo – iki tol dirbusi Marijos Jakubauskienės komandoje, dabar ji padeda ministrui Linui Kukuraičiui.
 
„Sakykime taip – kiekvienas vadovas turi savo mažą naudojimosi instrukciją. Laimei, aš jas gana greitai perprantu“, – juokiasi padėjėja.
Paklausta, kuo skiriasi ministrų vadovavimo stiliai, ji tik šypteli: „Kai kurios detalės tegul lieka už uždarų durų, juk reikia palikti šiek tiek intrigos.“
 
Sveikatą pakeitė kultūra
 
Kultūros ministro kabineto vyriausioji specialistė Evelina Jurčiukonytė ministerijoje skaičiuoja penktą mėnesį. Tik įvykių ir patirčių kiekis, sako ji, tam laikui gerokai neproporcingas – kartais atrodo, kad eina jau kelintas dešimtmetis.
 
„Savo kelią pradėjau Sveikatos apsaugos ministerijoje – tikrai spontaniškas sprendimas ir netikėtas posūkis. O pasikeitus politinėms komandoms sveikatos reikalus iškeičiau į kultūrą. Taigi per gana trumpą laiką spėjau pamatyti dvi labai skirtingas sritis ir suprasti, kad pats darbo principas šalia politinės vadovybės visur panašus – reikia būti itin greitam, lanksčiam ir pasiruošusiam, kad planas A iki pietų gali virsti planu F“, – šypsosi E.Jurčiukonytė.
 
Nors ministerijų gyvenime ji dar naujokė, intensyvų tempą teigia pajutusi iškart.
 
„Neįsivaizdavau, kiek daug visko gali pasikeisti per vieną dieną, o kartais ir per vieną valandą. Iš šalies gali atrodyti, kad ministerijoje viskas sudėliota itin tiksliai: susitikimai, darbotvarkės, vizitai, dokumentai. Realybėje kartais ryte sudaryta darbotvarkė iki pietų jau tampa beveik istoriniu dokumentu“, – juokauja specialistė.
 
Nelemtas „reikėjo vakar“
 
„Diena dažniausiai prasideda nuo darbotvarkės – pasižiūrėti, kas laukia, kas jau pasikeitė ir ką reikia spėti pakeisti dar prieš prasidedant darbo dienai. Aprūpinu komandą kava, ir judame“, – pasakoja E.Jurčiukonytė.
 
Tuomet prasideda kasdienė rutina: laiškai, skambučiai, rengiami dokumentai, derinami susitikimai.
 
„Ir tada, žinoma, atsiranda tai, ko darbotvarkėje nebuvo: kažkas pasikeitė, kažkur reikia išvykti, kažką reikia skubiai surasti, su kažkuo susisiekti. Tad „įprasta diena“ šiame darbe turbūt ir yra tokia, kurioje nieko įprasto nėra“, – darbinę dinamiką apibūdina pašnekovė.
 
Ministerijoje egzistuoja ir vienas žodis, kuris, pripažįsta E.Jurčiukonytė, priverčia įkvėpti giliau.
 
„Žodis „skubu“. O jeigu prie jo dar prisideda „labai“ ir „reikėjo vakar“... Turbūt sudėtingiausia, kai vienu metu atsiranda keli visiškai skubūs ir, žinoma, visi vienodai svarbūs klausimai. Tada reikia greitai susidėlioti prioritetus ir išlaikyti ramų veidą, net jeigu mintyse tuo metu jau esi atsidariusi kokius penkiolika langų vienu metu“, – juokiasi ji.
 
Ir čia slypi visas azartas: chaosą paversti tvarka specialistei – didžiausias malonumas.
 
„Nėra dviejų vienodų dienų, nuolat sutinki skirtingų žmonių, pamatai procesus iš arti ir greitai mokaisi. Man patinka ir tas jausmas, kai situacija iš pradžių atrodo beveik neišsprendžiama, o po pusvalandžio jau viskas sudėliota į vietas.“
 
Tokių situacijų pasitaiko dažnai: „Būna, kad staiga paaiškėja, jog reikia kam nors skubiai sugalvoti ar surasti dovaną, per trumpą laiką rasti konkretų žmogų, kontaktą ar išspręsti visiškai netikėtą organizacinę problemą. Ir visa tai, žinoma, dažniausiai reikalinga ne rytoj, o dabar. Kartais gauni prašymą ir pirmą sekundę pagalvoji: „Gerai... o nuo ko čia pradėti?“ Bet po kelių minučių jau ieškai sprendimo“, – pasakoja E.Jurčiukonytė.
 
„Perskaito“ iš pusės sakinio
 
Svarbi darbo ministerijoje dalis – gebėjimas perprasti skirtingus vadovus. Kultūros ministerijos darbuotojams šio įgūdžio pastaruoju metu prireikė dažniau nei kam kitam: per nepilnus dvejus metus jie sulaukė jau penkto ministro – tiek per vieną kadenciją Lietuvos istorijoje dar nėra buvę.
 
„Nors mano ministrų sąrašas kol kas nėra ilgas, pokyčių per tuos kelis mėnesius užteko tiek, kad darbo pradžia tikrai nebuvo nuobodi. Galima sakyti, į ministerijų gyvenimą buvau įmesta be ilgo apšilimo“, – prisipažįsta ji.
 
Per keletą mėnesių E.Jurčiukonytė sako išmokusi žmones skaityti beveik iš pusės sakinio: „Vienam reikia išsamios informacijos, kitam – trijų sakinių ir esmės. Vienas mėgsta viską žinoti iš anksto, kitas sprendimus priima greitai ir vietoje. Manau, padėjėjo darbas iš dalies ir yra gebėjimas greitai perskaityti žmogų – suprasti, kokios informacijos jam reikia, kada priminti, kaip pateikti klausimą ir kada geriau tiesiog leisti susikoncentruoti. Kartais net suprasti, ar žmogui tuo metu reikia penkių sakinių, vieno sakinio, ar tiesiog žvilgsnio, reiškiančio: „Taip, viskuo pasirūpinta“.“
 
Pažino aštuonis ministrus
 
Žemės ūkio ministerijos kanclerė Dorita Visalgienė šiose pareigose – vos mėnesį. Ministeriją šią vasarą perėmus Kęstučiui Mažeikai, ji buvo pakviesta į komandą pagelbėti vidaus administravimo klausimais. Tiesa, ministerijų aplinkoje D.Visalgienė dirba beveik aštuoniolika metų, o Teisingumo ministerijoje jai teko susipažinti net su aštuoniais ministrais.
 
Galbūt todėl klausimas, kaip perprasti vis naują vadovą, jos nė kiek nebaugina. Receptą kanclerė sakosi pasiskolinusi iš buvusio kolegos.
 
„Su visais galima dirbti – tik reikia rasti būdą išgirsti ir suprasti. Jeigu vertybiškai tau tai priimtina, dirbi. Svarbus atviras dialogas, nebijant kartais ir aštriau padiskutuoti. Tai kuria pasitikėjimą ir pagarbą – parodo, kad ir tu esi profesionalas, išmanantis savo sritį“, – sako D.Visalgienė.
 


Tiesa, didelė dalis sėkmės priklauso nuo ministerijos vadovo: „Jeigu nesi politinės komandos dalis, gali likti už pasitikėjimo rato – tada tavo ekspertinė nuomonė tiesiog lauks savo eilės kažkur toli ateityje. O kai tave įsileidžia ir esi tarsi ministro komandos rankų pratęsimas, savo darbu gali tikrai padėti skaidrinti bei tobulinti procesus ministerijoje.“
 
Kuria geresnes sąlygas
 
Ką veikia ministerijos kanclerė?
„Kancleris atsakingas už personalo ir turto valdymą, administracinius klausimus, įvairių procesų organizavimą, tobulinimą ir trumpinimą. Tai nematomas darbas, bet būtent jis kuria geresnes sąlygas dirbti – arba, jei jam neskiriama dėmesio, gali veikti ir priešingai“, – aiškina ji.
 
Kaip tai atrodo praktiškai, rodo paties ministro iškeltas prioritetas – skatinti trumpąsias maisto tiekimo grandines, kad produktai pirkėjus pasiektų tiesiai iš ūkininkų. Kanclerė pasiūlė neapsiriboti kalbomis ir pokyčius pradėti nuo pačios ministerijos bendruomenės. Su šiuo sumanymu ji kreipėsi į darbuotojų profesinę sąjungą.
 
„Jeigu sakome, kad sveikesnis, tiesiai iš ūkininko rankų užaugintas produktas turėtų pasiekti mūsų mokyklas ir ligonines, pradėkime ir nuo savęs. Turime kolektyvinę sutartį, tad galime numatyti, kad ministerija iš to darbuotojų gerovės krepšelio įsigytų sezoninių vaisių iš ūkininkų, o darbuotojai kurią nors savaitės dieną ateitų jais pasivaišinti. Tai akivaizdus ministro prioriteto įžeminimas ir būdas pasakyti darbuotojams ačiū vitaminų forma“, – šypsosi kanclerė.
 
Rūpinasi kolegų sveikata
 
Neretai dėmesys darbuotojams prasideda nuo paprastos buities. Neseniai D.Visalgienei teko spręsti kolegos, kurio ūgis gerokai žemesnis už vidutinį, klausimą – standartiniai baldai jam tiesiog netiko. Sprendimą komanda rado tą pačią dieną, kitoje patalpoje aptikusi nenaudojamą reguliuojamo aukščio stalą.
 
„Labai norėjosi pasirūpinti, kad žmogui būtų patogu. Sukeitėme stalus – ir darbuotojas laimingas“, – sako ji.
 
Rūpindamasi kolegų savijauta, kanclerė ragina juos ir judėti – ministerijoje vyksta mankštos užsiėmimai, pačių darbuotojų praminti „sveiku stuburu“.
 
„Visi dirbame sėdimą darbą. Aišku, ministerijos koridoriais irgi galima pabėgioti pirmyn atgal su sporto bateliais, bet didžiąją laiko dalį tiesiog sėdime, tad su nugara problemų turi praktiškai visi“, – pasakoja D.Visalgienė.
 
Svarbia mikroklimato dalimi ji laiko ir lankstumą. Pavyzdžiui, ministerijos padalinio Kaune darbuotojams nereikia be reikalo važinėti į sostinę, o atėjus naujai vadovybei išsklaidytos ir baimės dėl nuotolinio darbo.
 
„Visi didelėmis akimis žiūrėjo – ar dabar mus sugrąžins? Niekada nebuvo tikslo staiga viską nutraukti ir parodyti galią. Mums svarbu rezultatas. Jokio skirtumo, iš kokios lokacijos jį pasieksime – svarbiausia, kad jis atkeliautų laiku ir būtų kokybiškas“, – pabrėžia kanclerė.
 
Ne mažiau dėmesio ji skiria ir santykiams komandoje.
„Negalime kalbėti apie gerovę, jeigu neužtikriname emocinės sveikatos. Tolerancijos nepagarbiems dalykams mes tiesiog neturime – jeigu matome, kad daromi neteisingi dalykai, reaguosime principingai“, – tikina D.Visalgienė.
 
O skeptikams, manantiems, kad didelėje sistemoje keisti dalykus yra per sunku, kanclerė atsako trumpai: „Jeigu nori, bet negali, vadinasi, nepakankamai nori.“