Paskui sūnų

„Naktį budėjau. Darbas sudėtingas. Atsisėdi ant motociklo, pro šalmą ima pūsti vėjas ir po dviejų minučių pamiršti bet kokią įtampą. Dvi minutės – ir krūtinėje lengviau“, – sako LSMU Kauno klinikų gydytojas anesteziologas reanimatologas prof. dr. Andrius Macas.
 
Nors šiandien motociklas jam – neatsiejama laisvalaikio dalis, anksčiau profesorius į šią transporto priemonę žiūrėjo skeptiškai. Atrodė – nesaugu. Požiūrį prieš maždaug dešimtmetį pakeitė sūnus.
„Su paaugliu bandžiau sutvirtinti ryšį. Pažadėjau, kad jei jis išsilaikys motociklo teises, tai padarysiu ir aš. Tada mes pakeliausime. Ir pakeliavome!“ – šypteli prof. A.Macas.



Tiesa, motociklo teisės šiandien nebeįgyjamos per vieną vakarą išpaišius legendinę „aštuoniukę“ aikštelėje. Norint įgyti teisę vairuoti motociklą, tenka gerokai paplušėti.
„Antrą kartą labai bijojau“, – juokiasi prisiminęs neišlaikytą pirmąjį vairavimo egzaminą.
 
Nuo tada kelionės motociklais tapo šeimos reikalu. Gydytojas su trimis savo vaikais – Jonu, Rusne Terese ir Gertrūda – neretai leidžiasi tyrinėti Lietuvos kampelių, o jų maršrutai nebūtinai veda ten, kur skuba dauguma turistų.
 
„Mane džiugina pamatyti, tarkime, Plungės kraštą, motociklu pravažiuoti pro Alsėdžius“, – pasakoja gydytojas, vairuojantis žemą, miklų sportinį kelioninį motociklą. Tiesa, jo moto parke yra ir krosinis enduro.
 
Vis dėlto ilgų distancijų motociklininkas nesivaiko. 500 kilometrų per dieną, jo manymu, nugarai būtų per didelis krūvis, todėl mieliau renkasi trumpesnes išvykas.
 
O motociklu į darbą važinėti patogu ne visada. „Tam pastaruoju metu neturiu laiko. Reikia tinkamai apsirengti, pasiruošti – negali išlėkti plevėsuojančiais baltais marškiniais. Skaičiuodamas laiką kas rytą negaliu sau leisti segtis visų apsaugų“, – paaiškina prof. A.Macas.
 
Nuo traukinio – prie motociklo

LSMU Kauno klinikų Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje dirbančiam gydytojui anesteziologui Aurimui Pečkauskui motociklas pirmiausia – patogi ir greita transporto priemonė mieste.
 
Praeityje išbandęs, ką reiškia būnant ministru iš Kauno kasdien į darbą ministerijoje važinėti traukiniu, jis ypač vertina motociklo manevringumą, tad šiltuoju metų laiku automobilių spūstyse jis nardo „Ducati Monster 696“.
 
„Mažas, bet gana galingas motocikliukas. Jei tuo metu, kai esu išvykęs, žmona perskaito naujienose apie motociklo avariją Kaune, visuomet puola man skambinti ir tikrinti, ar tai ne aš“, – pasakoja gydytojas, kol kas nelaimes kelyje aplenkęs.
 
Kadangi šeimoje juokaujama, jog čia turi likti bent vienas gyvas suaugęs, žmoną motociklu yra vežęs vos kartą. Jai, panašu, to ir pakako.
 
Pats A.Pečkauskas motociklą mielai įtraukia ir į poilsio planus: savaitgalį tiesiog išlekia apsukti ratą ir pagaudyti saulės. Vis dėlto jis sako, kad motociklo žavesys slypi ne greityje ar adrenaline.

„Kartais labai gera įkišti galvą į šalmą, pamiršti visą egzistuojantį pasaulį ir susikoncentruoti tik į kelią. Tai savotiška poilsio priemonė. O pasižiūrėjęs į mūsų ligoninės kiemą matau, kad motociklų vis daugėja“, – pastebi A.Pečkauskas.
Galbūt ligoninės aikštelė iš tiesų pasako daugiau nei bet kokia statistika.
 
Laimės nenusipirksi, bet motociklą – taip
 
„Laimės nusipirkti negali, bet gali nusipirkti motociklą“, – juokauja „Affidea Lietuva“ medicinos tinklo vadovas Vitalijus Orlovas prieš dešimtmetį pagaliau įgyvendinęs vaikystės svajonę.
 
„Tėtis mane mažą nusivežė į „Harley Davidson“ saloną Klaipėdoje. Motociklą pamatyti gatvėje buvo didelė retenybė, kadangi tuomet jų kaina siekė kone buto. Taigi apie motociklą svajojau nuo vaikystės. Jau suaugus prioritetų sąraše atsidūrė vaikai, namai, baldai, o malonumai – paskiausiai. Vaikams ūgtelėjus argumentų nebeliko“, – mirkteli savanaudiškai sėsdamas ant vienviečio gražuolio – Café Racer BMW R nineT.


 
„Tai miesto motociklas, neskirtas ilgoms distancijoms, o veikiau pavažiuoti nuo kavos iki kavos. Važiuoti motociklu – tas pats kas ir su kabrioletu per lietų, tad esu tiesiog gero oro gaudytojas. Lakstyti nemėgstu, važiavimu mėgstu mėgautis. Tai didelis endorfinų kiekis pavasarį, kai gali net užuosti pakelės gėles ar net žmonių kvepalus gatvėje. Tiesiog jausti laisvę ir paleisti kontrolę“, – dalinasi pašnekovas.
 
Kadangi šarvų, kaip juokauja V.Orlovas, važiuodamas motociklu nesikabina, gali apsivilkti ir klasikinį kostiumą, tad juo patogiai iš bohemiško Užupio atvyksta ir į darbą miesto centre.
Beje, Užupio rajono radarai fiksuoja dar vieną prisiekusį motociklų mylėtoją. Tai Santaros klinikų vadovas prof. Tomas Jovaiša.
 
Motociklas – būdas pajusti gamtą
 
Garliavos PSPC vadovas Mindaugas Kyguolis motociklams taip pat prijaučia dar nuo jaunystės.
Paauglystėje kaimo vietovėse jis burzgino „Deltą“, o prie senosios meilės grįžo prieš aštuonerius metus, ieškodamas būdo geriau pažinti Lietuvos kraštovaizdį.
 
Šiandien jo kelioninis „Kawasaki“ skirtas ne greičio rekordams, o atradimams.
„Važiuoti neskubant bekele enduro motociklu, stabtelėti, padaryti nuotrauką… Automobiliu atokių vietelių nepasieksi. Neužuosi ir gamtos kvapų, nepajusi temperatūros pokyčio. Karštą vasaros dieną nusileidi nuo kalno – vėsu. Ankstyvą pavasarį kaime užuosti po žiemos ariamos dirvos kvapą yra nepakartojama. Sėdėdamas automobilyje su gamta nesusiliesi, jos nepajausi“, – pasakoja M.Kyguolis.


 
Motociklas jam leidžia nuo kasdienybės pabėgti beveik akimirksniu.
„Atsisėdai ant motociklo, nusukai nuo greitkelio – ir jau ilsiesi“, – sako gydymo įstaigos vadovas.
M.Kyguolis aktyviai dalyvauja mototurizmo ralyje ir kituose moto renginiuose. Motociklas taip pat padeda palaikyti ryšį su penkiolikmečiu sūnumi Tomu. Kartu jie motociklais keliauja ne tik po Lietuvą. O kartais geriausia kelionės dalis būna visai ne kelias, o trumpas sustojimas pakelėje išgerti kavos.
Tiesa, kalbėdamas apie motociklų saugumą, M.Kyguolis turi ir savų istorijų. Nuo kelio nuslysti jam yra tekę ne kartą.
 
„Jei šonkaulis ir įskilo – nieko tokio. Randai vyrus puošia“, – juokauja jis, tačiau tuoj pat priduria rimtą principą: motociklo vairas ir saugumas turi būti neatsiejami.
Apranga, batai, apsaugos – neginčijami dalykai.
 
Motociklas suviliojo ir seserį

Europarlamentaras, gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga motociklu „užsikrėtė“ prieš šešerius metus, baigęs eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas ir pagaliau pajutęs, kad atsirado laiko sau.
 
„Vaikai jau paaugo, pamaniau, jau galiu skirti laiko ir sau. Mėgstu išbandyti naujus dalykus. Jau seniai motociklui kalbindavo buvę kursiokai medikai, bet vis tam neskyriau laiko. Baigus ministravimą vasara tapo laisvesnė, ją ir išnaudojau A kategorijos kursams“, – pasakoja CFMOTO kelioninį motociklą vairuojantis A.Veryga.
 
Susiviliojęs pats, A.Veryga šiuo hobiu užkrėtė ir seserį. Dabar jie neretai keliauja drauge.
Su Kauno moto Šaulių grupe jis kiekvieną vasarą leidžiasi į kelių dienų turą, kuriame pristato ir Šaulių sąjungą.


 
O žmona į motociklų žavesį žiūri atsargiau.
„Važiuoti atsisakė. Sako, šeimoje turi likti gyvų. Motociklas žmonėms asocijuojasi su pavojumi. Bet jis kyla ir pėstiesiems. Taigi saugotis reikia visiems ir visur“, – įsitikinęs A.Veryga.
 
Pats gydytojas savęs adrenalino fanatu nelaiko. Jam svarbiau ramus, lengvas važiavimas ir susikaupimas.
„Motociklas – ne lepiems. Nereikia bijoti sušalti ar sušlapti.“
 
Važiuojant, pasak jo, nebelieka vietos pašalinėms mintims. Visas dėmesys krypsta į kelią, o galva bent kuriam laikui gali nustoti spręsti pasaulio problemas.
 
„Patikrinu, kiek liko laiko iki saulėlydžio ir kur per tą laiką galima nuvykti. Be abejo, įtraukiant ir pusvalandį ledų ar kavos pertrauką“, – šypteli jis.
 
A.Veryga pastebi ir kitą tendenciją – motociklininkų gretos auga. Galbūt neatsitiktinai ligoninių kiemus pildo motociklai?