- Ministras L.Kukuraitis pažintį su Vakarų Lietuvos ligoninėmis pradėjo būtent nuo jūsų. Kokio pobūdžio buvo šis susitikimas?
 
- Ministras, pradėjęs kadenciją, stengiasi susipažinti su sistema ir lankosi įstaigose – tai sveikintina. Smagu, kad Klaipėdoje jis pirmiausia atvyko pas mus, vėliau susitiko su Klaipėdos universiteto ligoninės vadovybe, buvo Kretingoje.
Bet vizitas nebuvo vien pažintinis. Pusę laiko skyrėme pažinčiai, kitą pusę – konkrečiam pokalbiui, kaip ligoninė ir ministerija galėtų bendradarbiauti, kuo galime būti naudingi vieni kitiems. Aptarėme nemažai planų ir projektų: vienus jau vykdome, kitus ketiname, tretiems reikia ministerijos pritarimo. Todėl vizitą vertinčiau dešimtuku iš dešimties.
 
- Dosnus įvertinimas. Ar tik nebus ministras ir jums ko dosniai prižadėjęs?
 
- (Šypsosi.) Kad kas pasakytų „gausite milijoną“, – tokių pažadų nebuvo. Bet ministro komanda įsiklausė į mūsų planus ir įžvalgas, bendravome kaip lygiaverčiai partneriai. Mūsų įstaiga tikrai pajėgi daug ką pradėti, tačiau visada reikia steigėjo paramos.
Radome daug bendrų sąlyčio taškų – vienodai galvojame, kaip padaryti, kad sveikatos sistema Vakarų Lietuvoje ir visoje šalyje būtų aukštesnio lygio, kad žmonėms būtų paprasčiau patekti pas medikus, o medikams – lengviau dirbti.
 
- Kokį svarbiausią klausimą kaip įstaigos vadovas norėjote užduoti ministrui?
 
- Kai kurių specifinių, nišinių paslaugų apmokėjimo klausimą. Esame didelė daugiaprofilinė, tretinio lygio ligoninė, bet turime pozicijų, kuriose teikdami pagalbą patiriame didelius nuostolius, tačiau nutraukti jų negalime – tai tuberkuliozės gydymas, brangūs tyrimai, iš dalies ir psichiatrija. Negali dirbti darbo, kuris neša nuostolį, todėl esminis klausimas – kaip šias paslaugas teikti ir nebūti nuostolingiems.
Antra kryptis – slauga ir reabilitacija. Turime beveik visas grandis nuo diagnostikos iki reabilitacijos, bet silpnesnė vieta yra slauga, o visuomenė sensta: daug pacientų išgydome, tačiau į namus išleisti negalime. Gavome ministerijos pritarimą stiprinti slaugą ir plėtoti Palangos „Pušyno“ filialą.
Taip pat kalbėjome apie iš Europos fondų finansuojamus projektus: dėl biurokratinių derinimų jie užsitęsia, o per tą laiką viskas pabrango, tad prašėme papildomų lėšų. Tikėtina, kad ministerija jų ras – tai svarbu reanimacijai ir skubiajai pagalbai.
 
- Viršsutartinių paslaugų apmokėjimas – aštrus klausimas daugeliui ligoninių vadovų. Kaip jį sprendžia RKL ir ar kalbėjotės apie tai su ministru?
 
- Kalbėjome, bet per daug šios temos stengiamės neliesti. Valstybinė ligonių kasa nuolat skelbia, kokia bus apmokėjimo sistema. Įstaigoms norėtųsi stabilumo, bet biudžetas surenkamas nevienodai, o ligonių kasa neturi pinigų spausdinimo mašinų.
Mes šią problemą sprendžiame paprastai – pagal galiojančią tvarką. Paslaugos, kurias viršijome, bus apmokamos, ir pagal tai dėliojame finansus. Jokiu būdu nepuolame teikti tų paslaugų, už kurias garantuotai nebus apmokėta.
O triukšmą dažnai kelia įstaigos, kurioms tiesiog patiko tam tikra sritis ir jos ėmė teikti paslaugas, nors apie apmokėjimą net kalbos nebuvo.
Mums tai nėra ilgalaikė problema.
 
- Vadinasi, riboti paslaugų ar stabdyti priėmimo jums netenka?
 
- Ne. Resursus skirstome taip, kad pacientai to nepajustų. Taip, šiandien turime neapmokėtų paslaugų, ir už nemažą sumą, bet jos patenka į ligonių kasos iš anksto paskelbtas prioritetines sritis ir bus apmokėtos.
Paslaugų nestabdome, pacientai pas mus saugūs ir gauna viską, ko reikia. Vienintelė bėda – medikų poreikis visada didesnis, nei leidžia galimybės.
 
- Praėjusiame numeryje rašėme, kad ligoninių vadovai dėl šakinės kolektyvinės sutarties įsipareigojimų jaučiasi tarsi įkaitai. Kokia jūsų patirtis?
 
- Šiuo požiūriu nesame išskirtiniai – užprogramuotos šakinės sutarties problemos pasiekia ir mus. Kai finansavimas paskiriamas ir vos ne centų tikslumu iš anksto paskelbiama, koks bus atlygio pakėlimas, įstaiga pastatoma prieš faktą: privalai jį įvykdyti, nesvarbu, turi tam lėšų ar ne.
Pats dalyvavau šakinės sutarties veikloje jos pradžioje ir buvau didelis entuziastas – tai buvo vienintelis mechanizmas medikų atlyginimams kelti. Bet per daugiau nei dešimt metų jis paseno. Didelės konkurencijos srityse kelių šimtų eurų pakėlimas gydytojo nebepaskatina, o kitur atlyginimas vis tiek didinamas – darbuotojai nepyksta, bet įstaigai tai ekonomiškai nebenaudinga.
Jau neminint sutartyje paslėptų laisvadienių ir kitų dalykų, kurie mums atneša šimtatūkstantinius nuostolius. Medikai sunkiai dirba, jiems reikia poilsio, savišvietos, sveikatinimo dienų – viskas gražu, bet tam lėšų neskiriama, ir įstaigos verčiasi itin sunkiai. Dabar kritinis laikotarpis: pinigų sutarties įsipareigojimams surasti privalu, nes neįvykdžius prasideda teismai.
Todėl, kad ir kaip gaila, šakinės sutarties tikslas – kad medikams ir gydymo įstaigoms būtų geriau – dabar jau niekam nebegeras. Įkainiai vis tiek didėja, tad atlyginimus įstaigos turėtų dėliotis pačios. Konkurencinė rinka savo padaro: kardiochirurgui pridėjus tris šimtus eurų jis geriau nesijaus, nes to tiesiog nepakanka.
Manau, laikas šitą procesą baigti – jis kelia žiaurią įtampą visiems: nelaimingi lieka ir medikai, ir pacientai, ir administracija, ir ministerija. Reikėtų palikti, kad sąlygas diktuotų rinka. Jeigu slaugytoja sako, kad jos atlyginimas turi būti toks, – įstaiga, norėdama išlaikyti kvalifikuotą specialistę, tiek ir moka. Ir tai jau nebe šakinės sutarties nuostatos.
 
- Šia tema negalima aplenkti Joniškio: skelbiama, kad anesteziologai ten uždirba iki 19 tūkstančių eurų. RKL taip neišsišoka?
 
- Ne, negalime sau to leisti. Nuoširdžiai – tegul medikai uždirba tiek, bet yra ribos, kurias peržengus anksčiau ar vėliau būna blogai. Joniškis – pirmoji kregždutė, kuriai pasidarė blogai ir bus dar blogiau, o tokia baigtis buvo užprogramuota. Jeigu tam tikrų specialistų atlyginimus smarkiai iškeli dotuodamas iš kitų sričių, anksčiau ar vėliau sistema neatlaiko.
Nemaža dalis ligoninių neatsakingai švaisto pinigus specialistams, kurie realios naudos neatneša: aukščiausio lygio specialistas, atvykęs į mažą įstaigą, nei save realizuoja, nei jai duoda naudos, bet kainuoja labai brangiai.
Joniškis prieš kelerius metus buvo rodomas kaip pavyzdinė įstaiga, bet, matydamas tą iškreiptą vaizdą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau viskas sugrius kaip kortų namelis. Manau, tokios griūties laukia dar daug ne pagal išgales gyvenančių įstaigų.
 
- Kaip pavyksta kelti atlyginimus, kai PSDF lėšų nepakanka? Tenka dengti iš savo veiklos?
 
- Be abejo, tenka dengti iš savų. Iš PSDF papildomai skiriama tik truputį daugiau nei pusė reikalingo poreikio. Kaip ir visos įstaigos, darbo užmokesčiui šiandien išleidžiame per didelį procentą lėšų, todėl ima strigti investicijos ir inovacijos – joms tiesiog nebelieka pinigų.
Būdami didelė įstaiga su dideliais resursais laikomės kiek lengviau, bet ilgai taip neišlaikysime. Jeigu tretinio lygio ligoninei nebus pakankamai apmokama, specialistų neišsaugosime – jie išeis ten, kur galbūt mokama tiek pat, bet dirbti daug lengviau. O pas mus dirbti tikrai nėra paprasta.

---

 
Trumpa dosjė

Baigė medicinos ir visuomenės sveikatos studijas Kauno medicinos akademijoje, stažavosi Vokietijoje.
Dirbo Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ir Šilutės ligoninėse, pastarojoje – ir vyriausiuoju gydytoju.
Respublikinei Klaipėdos ligoninei vadovauja nuo 2019 m., 2024-aisiais paskirtas antrai penkerių metų kadencijai.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos Tarybos pirmininkas, dėsto Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos fakultete.