Viešojoje erdvėje Valstybinės ligonių kasos atstovai teigia, kad atlikti modeliavimai nerodo reikšmingos rizikos pacientų sveikatai, o jeigu paaiškėtų, kad pokyčiai kenkia, tvarka būtų koreguojama. Tačiau pacientams ir jų organizacijoms toks paaiškinimas kelia daugiau klausimų, nei suteikia aiškumo.
 
Jeigu modeliavimai atlikti, ką konkrečiai jie parodė?
 
Suprantame siekį stiprinti viešąjį sveikatos priežiūros sektorių ir efektyviau panaudoti sveikatos priežiūrai skiriamas lėšas. Tačiau geri tikslai savaime negarantuoja gero rezultato. Svarbu žinoti, kokiais duomenimis grindžiami sprendimai, kokias pasekmes jie gali turėti skirtinguose Lietuvos regionuose ir kaip bus užtikrinta, kad pacientai nepraras galimybės laiku gauti reikalingą pagalbą.
 
Ne mažiau svarbu kalbėti apie laukimo eiles. Jos nėra vien skaičius ataskaitoje. Už jų slypi žmogus, kuris laukia konsultacijos, tyrimo ar operacijos, kartais – kenčia skausmą, negali grįžti į įprastą gyvenimą arba rizikuoja, kad jo sveikatos būklė pablogės.
 
Tačiau ar šiandien turime išsamų ir palyginamą vaizdą, kiek pacientams iš tiesų tenka laukti skirtingų paslaugų viešosiose ir privačiose gydymo įstaigose? Pavyzdžiui, kiek laiko žmogus laukia planinės operacijos konkrečioje ligoninėje? Kiek laukiama specialistų konsultacijų skirtinguose regionuose? Ar šie duomenys leidžia įvertinti ne tik registracijos faktą, bet ir realų laiką iki pagalbos gavimo?
 
Jeigu norime vertinti, ar naujoji apmokėjimo tvarka trumpins eiles, turime žinoti, kokia situacija yra dabar. Be aiškaus pradinio atskaitos taško bus sunku objektyviai pasakyti, ar reforma padėjo, ar problemos tik persikėlė iš vienos gydymo įstaigos į kitą.
 
Todėl norėtųsi aiškių atsakymų į kelis esminius klausimus:

• Kokia dalis PSDF lėšomis apmokamų paslaugų šiuo metu suteikiama viešajame ir privačiame sektoriuose? Kaip šis pasiskirstymas turėtų keistis nuo 2027 metų?

• Kokia yra reali laukimo situacija? Kiek vidutiniškai ir ilgiausiai pacientams tenka laukti svarbiausių specialistų konsultacijų, tyrimų ir planinių operacijų viešosiose bei privačiose gydymo įstaigose? Ar šie duomenys renkami ir skelbiami taip, kad būtų galima juos palyginti?

• Ar įvertinta, kiek papildomų pacientų turės aptarnauti viešosios gydymo įstaigos, jeigu dalis paslaugų apimčių bus perskirstyta? Ar jos turės pakankamai gydytojų, kabinetų ir kitų išteklių, kad priimtų daugiau pacientų nepailgindamos eilių?

• Kaip pokyčiai bus modeliuojami pagal konkrečias paslaugas ir regionus? Ar įvertinta, kad vienur viešasis sektorius gali turėti daugiau pajėgumų, o kitur pacientų galimybės pasirinkti gydymo įstaigą yra gerokai mažesnės?

• Kaip bus užtikrinta, kad pacientams nereikėtų savo lėšomis mokėti už paslaugas privačiose įstaigose vien todėl, kad viešajame sektoriuje jos neprieinamos laiku? Kaip bus užtikrinta galimybė gauti PSDF lėšomis apmokamą gydymą, kai jo reikia?

• Koks konkretus veiksmų planas numatytas, jeigu viešasis sektorius nepajėgs suteikti daugiau paslaugų, o eilės pradės ilgėti? Kokie rodikliai rodys, kad būtina įsikišti, kas priims sprendimus ir per kiek laiko bus imamasi veiksmų?

 
Tai nėra klausimai, kylantys iš noro stabdyti pokyčius. Tai klausimai, į kuriuos pacientai turi teisę gauti atsakymus dar prieš pajusdami reformos pasekmes.
 
Ypač neramina požiūris, kad, jeigu paaiškėtų žalingas poveikis pacientams, tvarką būtų galima pakeisti. Žinoma, bet kuri sistema turi gebėti koreguotis. Tačiau sveikatos priežiūroje negalime apsiriboti principu, kad pirmiausia įgyvendinsime pokyčius, o tik tada stebėsime, ar pacientams dėl jų nepablogėjo.
 
Pacientas nėra bandomasis triušis. Žmogui, kuriam reikia operacijos, tyrimo ar nuolatinės lėtinės ligos kontrolės, papildomi laukimo mėnesiai nėra vien statistinis rodiklis. Tai gali reikšti pablogėjusią sveikatą, komplikacijas ir dar sudėtingesnį gydymą ateityje.
 
Todėl pacientų skundai neturėtų tapti pagrindiniu signalu, kad kažkas sistemoje neveikia. Institucijos turėtų iš anksto žinoti, kokių rezultatų siekia, kokios rizikos įvertintos ir kokios priemonės numatytos, kad pacientai neprarastų galimybės laiku gauti gydymą.
 
Jeigu modelis yra aiškus ir pagrįstas skaičiavimais, kodėl jo pagrindinių principų negalima išsamiai ir suprantamai pristatyti visuomenei? Norime matyti ne vien bendrus patikinimus, kad rizikos nematomos, bet ir konkrečius duomenis: kokie scenarijai vertinti, kokios prielaidos pasirinktos, kaip numatoma keisti paslaugų apimtis ir kokį poveikį tai turės pacientų laukimo laikui.
 
O jeigu į šiuos klausimus kol kas nėra aiškių atsakymų, galbūt tai ženklas, kad prieš įgyvendinant pokyčius reikia daugiau dialogo su pacientų organizacijomis, gydymo įstaigomis ir medikais. Ne tam, kad reforma būtų sustabdyta, o tam, kad ji būtų tinkamai parengta, o jos pasekmės pacientams – įvertintos iš anksto.
 
Lietuvos diabeto asociacija pasisako už sprendimus, kurie gerina sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir užtikrina racionalų viešųjų lėšų panaudojimą. Tačiau šių tikslų negalima atskirti nuo paciento interesų. Ypač svarbu tai žmonėms, kuriems gydymo ir sveikatos būklės stebėjimo reikia nuolat, o ne tik tuomet, kai sistema jau praneša apie problemą.
 
Todėl raginame Sveikatos apsaugos ministeriją ir Valstybinę ligonių kasą neapsiriboti bendrais paaiškinimais, kad prireikus bus reaguojama. Pacientams reikia konkrečių atsakymų, viešai pristatyto modelio, aiškių laukimo eilių duomenų ir suprantamo plano, kaip bus užtikrintas paslaugų prieinamumas tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje.
 
Sveikatos sistemos pokyčių sėkmę turėtume vertinti ne pagal tai, kaip sklandžiai jie aprašyti dokumentuose, o pagal tai, ar žmogus laiku gauna reikalingą pagalbą. Pacientai neturi laukti kitų metų, kol paaiškės, ar jų sveikatos priežiūros prieinamumas nebuvo pablogintas. Apie tai turime galvoti ir atsakymus pateikti dabar.