Sektoje ieško palaikymo
 
Pasak psichologės, įsitraukimas į uždarą religinę bendruomenę ne visada prasideda nuo domėjimosi religija. Jauni žmonės į sektas ar uždaras religines bendruomenes gali įsitraukti ieškodami supratimo, palaikymo ir saugumo.
 

„Į sektą ar bendriją žmonės dažniausiai ateina ne patys, o juos kas nors atveda. Kas nors kitas juos įtraukia į sektų veiklą apgaulės būdu, pasitelkdamas patrauklius pasiūlymus arba apgaulingą reklamą. Tai gali būti tam tikras sveiką gyvenimo būdą propaguojantis būrelis, nemokami anglų kalbos kursai ar panašiai. Neretai tikroji veikla būna užmaskuojama kuo nors kitu“, – teigia psichologė Kristina Jankūnienė, akcentuodama, kad dažniausiai įvairios sektos ir slepiasi būtent už netikrų pasiūlymų.

 
Labiau pažeidžiami galime tapti ir tada, kai patiriame stresą. Jį gali sukelti ne tik didelės nelaimės, bet ir gyvenimo pokyčiai – persikraustymas, naujas darbas, pasikeitusi aplinka ar nauji santykiai.
 
Paauglystė ir jaunystė taip pat yra permainų laikotarpis. Jaunas žmogus ieško savo tapatybės, bando suprasti, kuo nori būti, ir dar tik formuoja savo pasaulėžiūrą. Todėl bendruomenė, siūlanti aiškius atsakymus, palaikymą ir priklausymo jausmą, gali tapti ypač patraukli.
 
Pirmieji ženklai – pasikeitęs elgesys ir uždarumas
 
Kaip atpažinti, kad jaunas žmogus gali būti įsitraukęs į žalingą grupę? Pasak psichologės, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką jis pasakoja apie naują bendruomenę.
 
K.Jankūnienė pataria į tokius pasakojimus reaguoti nuoširdžiai, užduoti klausimų ir stengtis suprasti, kuo ši grupė patraukė žmogų. „Jeigu iš artimųjų jis jaus nuoširdų ir šiltą susidomėjimą, daugiau pasakos, ir tada bus tikimybė, kad dar galima padaryti taip, kad žmogus neatsidurtų sektoje“, – sako psichologė.
 
Priešinga reakcija – pašaipos, nuvertinimas ar griežti draudimai – gali paskatinti žmogų užsisklęsti ir slėpti pasirinkimus nuo artimųjų.
 
Dar vienas svarbus ženklas – didėjantis uždarumas. Jaunas žmogus gali nustoti kalbėti apie savo išgyvenimus, mintis, problemas ar tai, kas vyksta jo gyvenime.
 
„Dažnai būna, kad paauglių tėvai sako: „Ai, čia nesąmonės. Praeis. Čia nieko tokio.“ Tada rizika vėlgi labai didėja“, – pažymi ji.
 
Vis dėlto vien domėjimasis religija ar nauja bendruomene savaime nereiškia, kad žmogumi manipuliuojama. Svarbu stebėti, ar jis gali laisvai priimti sprendimus, palaikyti ryšius su artimaisiais ir išsakyti abejones, nebijodamas neigiamų pasekmių.
 
Siekia atitolinti nuo artimųjų
 
K.Jankūnienės teigimu, sektos ar kitos žalingos bendrijos gali naudoti įvairius psichologinės įtakos ir manipuliavimo būdus.
 
„Pirmiausia sekta bando atitraukti žmogų nuo šeimos, kad jis prarastų ryšį su artimaisiais. Kai žmogus lieka vienas, juo manipuliuoti tampa daug lengviau“, – sako psichologė.
 
Kaip pavyzdį ji mini Jehovos liudytojų organizaciją, kuri draudžia švęsti beveik visas tradicines, religines, valstybines ir asmenines šventes. Vis dėlto konkrečios religinės praktikos savaime neįrodo, kad bendruomenė yra žalinga – svarbu vertinti, ar gerbiama žmogaus laisvė, jo pasirinkimai ir santykiai su kitais.
 
K.Jankūnienė pastebi, kad visuomenės požiūris į sektas per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė. Jos vertinimu, įvairių grupių yra daug, o visuomenė jas šiandien gali vertinti tolerantiškiau nei anksčiau. Todėl vien iš visuomenės reakcijos negalima spręsti, kad problema išnyko.
 
Kaip padėti į sektos įtaką patekusiam žmogui?
 
Pasak K.Jankūnienės, žmogui, jau įsitraukus į žalingą grupę, padėti gali būti sunku. Dažniausiai pagalbos pirmiausia kreipiasi ne pats žmogus, o jo šeimos nariai.
 
„Ištraukti žmogų iš sektos yra be galo sunku, ir čia yra 80 procentų darbo su artimaisiais. Nesvarbu, ar tai bus tėvai, brolis, sesuo, vyras ar žmona. Tik koks nors ypač svarbus įvykis ar stresas ten papuolusį asmenį gali priversti abejoti, ar jis tikrai eina teisingu keliu. Bet dažniausiai sektose yra žmonių, kurie padaro viską, kad tik šis neišeitų“, – pastebi K.Jankūnienė.
 
„Svarbiausia nepasiduoti ir nenuleisti rankų, bandyti gelbėti žmogų“, – pabrėžia pašnekovė ir pataria atsidūrus tokioje situacijoje ieškoti specialistų pagalbos. Jų rekomendacijos gali padėti artimiesiems pasirinkti tinkamesnį bendravimo būdą ir išvengti veiksmų, kurie dar labiau atitolintų nuo jų žmogų.

---

 
Sukrečianti patirtis
 
Pasitraukti – reiškia prarasti savo pasaulį
 
Knygos „Pasaulietė“ autorė Deimantė Rudžinskaitė atvirai kalba apie tai, kad vaikystėje priklausė sektos bendruomenei. Būtent tokia patirtis ir paskatino ją gilintis į tai, kaip veikia šis verslo modelis, kokios manipuliacijos ir taktikos yra naudojamos siekiant įtraukti žmones.

„Remdamasi tuo, ką pavyko išsiaiškinti per ilgametį sektų tyrinėjimą, supratau tai, jog pagrindinis faktorius yra vienišumas“, – sako ji ir paaiškina, kad religinės bendruomenės pritraukia socialiai pažeidžiamus asmenis, mainais už lojalumą žadėdamos jiems palaikymą, šiltą kompaniją ir viltį apie geresnę ateitį.
Tokios bendruomenės pamažu įgyja vis didesnę įtaką žmogaus gyvenimui. Palaikanti aplinka ilgainiui tampa kontroliuojančia.

Kaip teigia D.Rudžinskaitė, dažnai viskas prasideda nekaltai ir be jokio spaudimo: šilti, dėmesingi žmonės, kvietimas į nemokamas studijas ar diskusijas, daug kalbų apie laisvą valią ir tiesos paieškas. „Tai yra „meilės atakos“ etapas, kai žmogus jaučiasi priimtas ir suprastas“, – pažymi ji.

D.Rudžinskaitė atkreipia dėmesį, kad sektoje pamažu pradedama brėžti riba tarp „mūsų“ ir „piktos, demonizuotos išorės“. „Naujam nariui įteigiama, kad visas likęs pasaulis yra paklydęs ar valdomas blogio jėgų, o vienintelis saugus prieglobstis – ši bendruomenė. Taip žmogus skatinamas atsiriboti nuo senų draugų ar net šeimos, kol galiausiai sektos nariai tampa vieninteliu jo socialiniu ratu“, – teigia ji.

Ribų peržengimas įvyksta tada, kai besąlygišką palaikymą pakeičia griežta kontrolė ir taisyklės, apie kurias pradžioje niekas nekalbėjo. Pavyzdžiui, Jehovos liudytojų organizacijoje už taisyklių nesilaikymą ar abejones žmogus gali būti pašalintas iš bendruomenės, o visi esami nariai – net ir artimiausi šeimos nariai – privalo su juo nutraukti ryšius.

Kaip teigia D.Rudžinskaitė, būtent ši „socialinė mirties bausmė“ ir padaro pasitraukimą tokį sunkų. Anot jos, pasitraukti žmogui reiškia ne tiesiog pakeisti įsitikinimus, o akimirksniu prarasti visą savo pasaulį: draugus, šeimą, emocinę atramą ir gyvenimo prasmę. Baimė likti visiškai vienišam ir atstumtam dažnai nusveria kylančias abejones ir priverčia likti.

Laimei, Deimantė rado savyje jėgų palikti Jehovos liudytojų bendruomenę. „Pasitraukti iš bendruomenės paskatino tėvų veidmainystė. Buvo per ryškūs kontrastai tarp to, ko šeima reikalavo iš manęs, kaip jaunosios krikščionės, ir jų pačių elgesio su manimi. Dažnai pagalvoju, kad jei ne patirtas fizinis ir emocinis smurtas, nebūčiau suabejojusi religinėmis tiesomis“, – pasakojo fotografe ir stiliste dabar dirbanti mergina.


Projektas „Pagalbos tiltai“

 
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų



Partneriai: