Medicinos specializacija pacientui davė labai daug. Gydytojai šiandien gali itin giliai išmanyti konkrečią ligų sritį, taikyti sudėtingus diagnostikos metodus ir gydymą, kuris dar prieš kelis dešimtmečius buvo sunkiai įsivaizduojamas. Kita vertus, kuo medicina labiau specializuojasi, tuo svarbesnis tampa gebėjimas susieti skirtingų sričių informaciją ir matyti žmogaus sveikatą ne fragmentiškai, bet kaip visumą.
 
Informacijos daug, o aiškumo?
 
Paimkime gana įprastą situaciją. Vyresnis žmogus skundžiasi dusuliu, silpnumu ir galvos svaigimu. Kardiologas vertina, ar simptomus galėjo lemti širdies liga, pulmonologas ieško kvėpavimo sistemos priežasčių, neurologas aiškinasi, kodėl svaigsta galva. Iš tiesų priežastis gali slypėti visai kitur – tai gali būti mažakraujystė, skydliaukės veiklos sutrikimai, kraujospūdžio sumažėjimas atsistojus ar vartojamų vaistų poveikis.
 
Jei paciento situacija sudėtingesnė, svarbi ne tik kiekvieno specialisto kompetencija. Tokiu atveju ypač svarbus gydytojas, kuris susietų atskiras išvadas, įvertintų jų reikšmę konkrečiam žmogui ir matytų, kaip viena liga, vartojami vaistai ar gydymo sprendimai veikia jo sveikatą.
 
Kai atskiri simptomai slepia bendrą vaizdą
 
Vienas sunkiausių dalykų diagnozuojant sveikatos sutrikimus – neapibrėžtumas. Nuovargis, svorio kritimas, nedidelis karščiavimas, galvos svaigimas, dusulys ar pilvo skausmas gali rodyti labai skirtingas ligas.
 
Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai žmogus serga keliomis ligomis, vartoja skirtingus vaistus, aplankė daug specialistų ir jau turi daug atliktų tyrimų. Tuomet kartais tenka spręsti jau priešingą problemą – informacijos yra labai daug, tačiau ji išsibarsčiusi skirtinguose išrašuose, tyrimuose ir specialistų išvadose.
 
Kad liga nebūtų diagnozuota per vėlai, labai svarbu paciento istoriją laiku peržiūrėti iš naujo. Sudėlioti, kada ir kokie simptomai atsirado, kaip jie keitėsi, kokie buvo svarbiausių tyrimų rezultatai, kokius vaistus žmogus vartojo, kokios ligos jau buvo svarstytos, ir kokie klausimai iki šiol liko neatsakyti. Kartais būtent tada išryškėja tai, ko nepavyko pamatyti vertinant atskirus simptomus ar tyrimus. Sudėtingo atvejo diagnostikoje dar vienas tyrimas ne visada yra svarbiausias kitas žingsnis. Kartais daugiau naudos duoda atidus pokalbis su pacientu, jo ligos istorijos atkūrimas ir gebėjimas visą jau turimą informaciją sujungti į vieną bendrą vaizdą.
 
Kai diagnostika suskaidoma į daug atskirų epizodų, kyla dvi skirtingos problemos. Pirmoji – svarbi liga gali būti nustatyta pavėluotai, nes atskiri simptomai ilgą laiką vertinami atskirai. Antroji – pacientas gali patekti į nesibaigiančių tyrimų ir konsultacijų ratą. Diagnostikos kelias ilgėja, o atsakymas kartais lieka toks pat tolimas.
 
Mano patirtis rodo – tyrimų ir konsultacijų skaičius pats savaime dar neparodo diagnostikos kokybės. Geras tyrimas yra tas, kuris padeda atsakyti į konkretų klausimą ir gali pakeisti tolesnį sprendimą, todėl prieš skirdamas tyrimą gydytojas turėtų savęs paklausti: ką noriu juo išsiaiškinti ir ką darysiu kitaip, priklausomai nuo rezultato? Gebėjimas pasirinkti, kas konkrečiam žmogui šiuo metu svarbiausia, yra viena esminių klinikinio darbo dalių. Diagnostikos procese svarbu nepamiršti dviejų esminių klausimų: ką jau nustatėme ir ką dar turime išsiaiškinti. Medicininiuose dokumentuose atsakymus į antrąjį klausimą  dažnai sunkiausia rasti.
 
Ką gydytojas turėtų daryti kitaip?
 
Diagnostikoje gydytojui, visų pirma, reikia laiko: atidžiai išklausyti pacientą, peržiūrėti jo ligos istoriją, vartojamus vaistus, tyrimų pokyčius ir specialistų išvadas. Tik tada galima suprasti, kurios problemos tarpusavyje susijusios ir kam šiuo metu reikia skirti daugiausia dėmesio.
 
Labai svarbu ir tai, kaip gydytojui pateikiama informacija. Sudėtingą atvejį būtų gerokai lengviau vertinti, jeigu vienoje vietoje aiškiai matytume, kaip bėgant laikui keitėsi paciento simptomai, svarbiausi laboratoriniai rodikliai, vaizdinių tyrimų duomenys, gydymas ir specialistų išvados. Gydytojui svarbi ne vien paskutinio tyrimo reikšmė – kartais daug daugiau pasako tai, kaip rodiklis keitėsi per pusmetį ar metus.
 
Skirtingų sričių gydytojų bendradarbiavimas diagnostikoje turėtų prasidėti nuo aiškaus klausimo kolegai. Siuntime parašyti „kardiologo konsultacijai“ paprasta, tačiau tokia formuluotė specialistui mažai pasako, kokią problemą iš tiesų bandome išspręsti. Visai kitaip skamba klausimas: „ar progresuojantį šio žmogaus dusulį gali lemti širdies nepakankamumas ir ar kardiologo įvertinimas galėtų pakeisti jo gydymą?“ Tuomet specialistas žino, ko iš jo tikimasi, ir gali savo žinias panaudoti konkrečiai paciento problemai spręsti.
 
Lygiai taip pat svarbu, kas vyksta po konsultacijos. Specialisto išvada turėtų tapti bendro paciento gydymo dalimi ir pasiekti gydytoją, kuris žmogų pažįsta, mato jo ligų eigą ir toliau jį prižiūri.
 
Man atrodo, kad šiandien mums ypač trūksta paprasto gydytojų tarpusavio pasitarimo. Kartais šeimos gydytojui pakaktų kelių minučių pokalbio su kardiologu, hematologu, neurologu ar radiologu dėl vieno konkretaus klausimo. Pacientui dėl to nebūtinai reikia naujos konsultacijos po kelių savaičių. Galimybė gydytojams lengvai pasitarti tarpusavyje kai kuriais atvejais diagnostikos eigą pakeistų labiau negu dar vienas formalus siuntimas.
 
Svarbiausia – pacientas neturėtų būti tarpininku tarp gydytojų ir aiškintis, kaip vieno specialisto išvada dera su kito specialisto rekomendacijomis.
 
Nuo tyrimų gausos – prie pagrįsto sprendimo
 
Šiuolaikinė medicina suteikia mums galimybę atlikti daugybę tyrimų, tačiau kartu reikalauja mokėti juos atsirinkti. Dirbdamas su pacientais visuomet keliu klausimą: kaip šio tyrimo rezultatas pakeis mano sprendimą dėl paciento? Jeigu į šį klausimą sunku atsakyti, verta dar kartą grįžti prie paciento pasakojimo, peržiūrėti jau turimą informaciją ir iš naujo suformuluoti klinikinę problemą.
 
Jei reikėtų atsakyti, kaip įsivaizduoju kokybišką diagnostiką, pirmiausia pacientui, kurio diagnostinė situacija sudėtinga, skirčiau atskirą, ilgesnę, diagnostinės peržiūros konsultaciją ir siekčiau, kad ją tęstų tas pats gydytojas.
 
Antra, paciento elektroninėje istorijoje naudinga būtų sukurti visiems konsultuojantiems gydytojams pasiekiamą trumpą ir nuolat atnaujinamą klinikinę paciento būklės santrauką. Trečia, gydytojų tarpusavio konsultaciją padaryčiau lengviau prieinamą, o ketvirta – vertinčiau ne konsultacijų ir tyrimų skaičių, o laiką nuo pirmos problemos iki pagrįsto sprendimo. Medicina neturėtų būti varžybos, kas paskirs daugiau tyrimų ar konsultacijų. Pacientui svarbiausia, kad kas nors matytų jo sveikatos visumą.

Prof. dr. Vytautas Kasiulevičius, VU MF Podiplominių studijų prodekanas, „Vilnelės klinikų“ šeimos gydytojas
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!