- Gydytojau, nuo šių metų šalmą privalo dėvėti visi paspirtukininkai. Ar ligoninėje jau jaučiate skirtumą?
 
- Sunku pasakyti, kiek lėmė pats reikalavimas – galbūt tiesiog auga sąmoningumas. Statistiškai tik vienas iš dešimties vaikų, patekusių į ligoninę dėl galvos traumos, būdavo su šalmu. Mano subjektyvia nuomone, dabar tokių daugėja, tad dėl galvų galime būti ramesni. Vis dėlto to nepakanka – daugybė vaikų nepaiso nei šių reikalavimų, nei kelių eismo taisyklių.
Paspirtukų traumų skaičius pastaruosius porą metų lyg ir stabilizavosi, nors eismo įvykių pasitaiko įvairiausių, ypač kai važiuoja po kelis. Užtat į trasą stipriai įšoko „vaikiški“ keturračiai – tik nežinau, kodėl jie vadinami vaikiškais, nes traumos tikrai ne vaikiškos. Turėjome penkiametį su šlaunikaulio lūžiu, turėjome vaikiną su kepenų plyšimu, kurį kolegos vos spėjo išgelbėti. Jis važiavo su broliu, iškrito, ir brolis jį pervažiavo. Prieš pusantro mėnesio turėjome ir mirtį. Progų nusisukti sprandą, deja, tikrai netrūksta.
Skaudžiausia, kai matai, kad traumos buvo galima nesunkiai išvengti: užsidėti šalmą, šokinėti ant batuto po vieną, nelipti ant keturračio – ir to būtų pakakę.
 
- Greta traumų kita jūsų kasdienybės dalis – svetimkūniai vaikų organizme. Kurie praryti ar įstrigę daiktai medikams kelia didžiausią nerimą?
 
- Dažniausiai daiktus praryja patys mažiausieji – metų ar dvejų vaikai, kurie pasaulį pažįsta oraliniu būdu. Mūsų akimis, pavojingiausi – baterijos ir magnetai. Baterija, jei trūksta, gali pridaryti didelių bėdų. Pavasarį turėjome vaiką su baterija nosyje: jis nieko nesakė, radome atsitiktinai, kai ištino nosis, o trūkusi baterija jau buvo suardžiusi visą nosies pertvarą. Keli praryti magnetai žarnyne gali sulipti tarp skirtingų žarnų ir taip pat sukelti problemų.
Tikriausiai nėra vaikų chirurgo, kuriam nebūtų tekę traukti „Lego“ žmogeliuko galvos iš nosies ar kokių sėklų iš ausies. Būna įvairiausių atvejų: esu iš nosies ištraukęs ir Barbės batelį, o kartą vidury Laisvės alėjos ištraukiau saldainį su riešutu, ir šeimai nebereikėjo keliauti į priėmimą.
Daug pavojingesni kieti, apvalūs daiktai – riešutai, smulkios žaislų dalys, kuriais vaikas gali užspringti. Tokiais atvejais pacientai iki mūsų dažnai net nebeatvažiuoja, su tuo susidūrėme ir visai neseniai. Todėl ikimokyklinukams tokie daiktai neturėtų būti pasiekiami, ir ne veltui ant žaislų nurodoma, nuo kokio amžiaus jais galima žaisti.
 
- Daug lemia tėvų reakcija. Ar jie visada geba adekvačiai įvertinti vaiko būklę?
 
- Atsakyti sunku, nes tenka susidurti su dviem kraštutinumais, nors tokių tėvų – mažuma. Vieni dėl kiekvieno „pirst“ keliauja į priėmimą: yra buvę, kad naktį atveža vaiką, nes „bamboje kažkas girgžda“, arba todėl, kad vaikas pasiskundė galbūt ką nors suvalgęs prieš dešimt dienų. Kiti, priešingai, ilgai ignoruoja pilvo ar kitus skausmus. Prieš porą savaičių teko pašalinti sėklidę: vaikas skundėsi skausmu, bet mama į gydymo įstaigą neskubėjo. Vis dėlto manau, kad dauguma tėvų reaguoja adekvačiai ir laiku.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tėvai, bandydami padėti, pakenkia. Teko matyti nudegimą, apteptą medumi, – vietoj pirmojo laipsnio jis tapo antrojo, ir vaiką teko gydyti ligoninėje. Matėme gausybę žaizdų su įtrintomis žolelėmis, kurias teko plauti. Liaudiški metodai ne visada padeda, o kartais situaciją dar ir pablogina.
Be to, lietuvių medicininis išsilavinimas vidutiniškai prilygsta septintokų ar aštuntokų lygiui, o farmacininkai į mus iš viso žiūri kaip į penktokus ar šeštokus. Daug kas nežino elementariausių anatomijos ar pirmosios pagalbos dalykų, kuriuos, man atrodo, turėtų išmanyti visi tėvai, dar prieš augindami vaikus. Todėl stengiamės šviesti ir apie tai kalbėti.
 
- Pats auginate du vaikus. Ko, kaip vaikų chirurgas, juos būtinai išmokėte?
 
- Jie žino, kad ant dviračio ar riedučių be šalmo – niekaip. Kartą norėjau paleisti sūnų su riedučiais, o jis man: „Tėti, šalmą pamiršai!“ Taip pat žino, kad ant batuto šokinėjama tik po vieną. Jokių keturračių, elektrinių paspirtukų ar kitų motorinių priemonių neleisiu iki aštuoniolikos, kol patys atsakys už savo sveikatą.
Visgi į burbulą vaikų neuždarysi, tad tenka ieškoti kompromisų, ir puikiai suprantu tėvus: išties sunku nutempti vaiką nuo batuto per miesto šventę ir tą dieną tapti blogiausiu tėčiu. Bet nėra to, ko nepataisytų ledų porcija. Beje, kabinete mėgstu vaikams išrašyti ledų receptą: jei po apžiūros viskas tvarkoje, jie išsineša popierėlį, o kartais ir elektroninį receptą. Gaila, kad nekompensuojamas. (Juokiasi.)
 
- Panašu, kad rinkdamasis specialybę neprašovėte?
 
- Kol kas ir pats džiaugiuosi. Žinote, reikia ir pačiam būti šiek tiek suvaikėjusiam, tad karts nuo karto ledų receptą išsirašau ir sau. (Šypsosi.)
 
- Minimaliai invazyvios operacijos vaikų chirurgijoje jau tapo kasdienybe. Kas dar naujo jūsų srityje?
 
- Tiesa, prieš penkiolika ar dvidešimt metų apendicitui pašalinti reikėdavo nemažo pjūvio pilvo šone, o dabar dalį apendicitų išoperuojame pro vieno centimetro pjūvį bamboje. Daugėja ir konservatyvaus gydymo – tam tikras chirurgines būkles galime sutvarkyti visai be skalpelio, ypač pasitelkę lazerinę mediciną. Lietuvos vaikų chirurgija – tikrai aukšto lygio: turime kone pasaulinio lygio specialistų ir galime taikyti naujausius metodus, nors tėvai ir pacientai tai ne visada įvertina.
Vaikų skyriai turi tapti savotiškais žaidimų kambariais, kad vaikas kuo mažiau jaustųsi patekęs į svetimą aplinką. Džiaugiuosi, kad mūsų skyriuje veikia bibliotekėlė, vaikai, jei neturi savo, gali gauti planšetę, yra internetas. O kai siuvame žaizdas ar gipsuojame galūnes, vaikams uždedame virtualios realybės akinius – atsiliepimai labai geri. Praėjusį mėnesį siuvau trimetei lūpos žaizdą: ji net nepajuto, kad susiuvome, nes su akiniais žiūrėjo filmuką.
 
- Tinklalaidėje „Užeikite, kas laukiate“ kalbinate kolegas gydytojus. Kaip kilo ši idėja?
 
- Kai pradėjome laidą, sąraše turėjau gal aštuoniasdešimt medikų, su kuriais būtų smagu pasikalbėti, o dabar jų – daugiau nei du šimtai. Lietuvoje tikrai daug nuostabių gydytojų, turinčių kuo pasidalyti, tik dauguma tai daro už savo kabineto durų. Norisi juos parodyti, nes tai išsilavinusi visuomenės dalis, kuri turėtų būti ir moralinis, ir vertybinis Lietuvos kompasas.
Man pačiam šie pokalbiai – didelis malonumas: sužinau naujų dalykų iš kolegų sričių ir neapsiriboju savąja. Po laidos dažnai susimąstau, kad galbūt kai ką reikėtų daryti kitaip. Tai praturtina mane ir, tikiuosi, klausytojus.

---

 
Dosjė

2011–2017 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, medicinos gydytojo magistrantūra.
2017–2022 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, vaikų chirurgijos rezidentūra (Santaros klinikos).
Nuo 2022 m. – Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos gydytojas vaikų chirurgas.
Konsultuoja „Pošiūno klinikoje“ Vilniuje ir „Affidea“ klinikose Klaipėdoje bei Šiauliuose.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!