Gąsdina mokslo labui
 
„Pramoginės baimės laboratorijai“ vadovaujantys docentai Marcas Malmdorfas Andersenas ir Mathiasas Clasenas jau beveik dešimtmetį aiškinasi, kodėl žmonės savo noru ieško to, ko evoliucija mokė vengti. Jie tiria, kada baimė teikia džiaugsmą, suartina žmones ir netgi padeda fizinei bei emocinei sveikatai.
 
Naujausias jų projektas – pabėgimo kambarys, kuriame visi galvosūkiai paremti baimės psichologija. Jį tyrėjai kuria sulaukę Danijos inovacijų fondo paramos – 1,5 mln. kronų (apie 200 tūkst. eurų).
 
„Apie pabėgimo kambarius dažnai sakoma, kad juose nebūna iš tiesų baisu. Tikime, kad galime tai pakeisti, nes daug žinome apie baimės psichologiją ir apie tai, kaip baimė susijusi su malonumu“, – sako M.M.Andersenas.
 
Jo kolega ambicijų taip pat neslepia. „Norime sukurti tai, ko dar niekas nėra matęs ir dėl ko žmonės būtų pasiryžę keliauti. Tai būtų savotiškas baimės pramogų atsakymas „Michelin“ restoranams“, – priduria M.Clasenas.
 
Rinka tokiems užmojams palanki: baimė seniai tapo pelningu verslu. Vien pernai siaubo filmai JAV ir Kanados kino teatruose surinko rekordinius 1,4 mlrd. JAV dolerių.
 
Ieško saldaus taško
 
Kodėl žmonės noriai moka už išgąstį, danų mokslininkai tiria „Dystopia“ – baisiausiais Danijoje laikomuose vaiduoklių namuose, įrengtuose apleistoje gamykloje. Čia kasmet prieš Heloviną jie stebi lankytojų elgesį. Vieno tyrimo metu 110 žmonių perėjo 42 siaubo kambarius, o tyrėjai filmavo jų reakcijas ir matavo širdies ritmą.
 
Paaiškėjo, kad stipresnė baimė nebūtinai teikia daugiau džiaugsmo. Kai baimės per mažai, darosi nuobodu, o kai per daug – nebesmagu. Didžiausią malonumą teikia būtent saikingas išgąstis.
 
„Panašu, kad egzistuoja vadinamasis saldusis taškas, kuriame patiriamas malonumas būna didžiausias“, – teigia M.M.Andersenas.
 
Kitame tyrime mokslininkai patikrino, ar žmonės gali patys valdyti savo baimę. 280 „Dystopia“ lankytojų jie suskirstė į dvi grupes: vienų paprašė leisti sau išsigąsti kuo stipriau, kitų – stengtis bijoti kuo mažiau. Paaiškėjo, kad abiem grupėms tai pavyko: žmonės moka savo baimę ir sustiprinti, ir prislopinti.
 
Būtent šis gebėjimas paverčia išgąstį žaidimu. Žmogus žino, kad pavojus netikras, o išėjimas visai šalia, todėl gali leisti sau išsigąsti tiek, kiek jam smagu. M.Clasenas tokią pramogą vadina savotišku skiepu nuo baimės: patirdamas stresą be tikros grėsmės, žmogus mokosi pažinti ir valdyti savo kūno reakcijas.

Gerina nuotaiką
 
Danų tyrėjai pastebi, kad išgąstis gali pakelti nuotaiką. „Mūsų ankstyvieji tyrimai rodo, kad siaubo gerbėjai patiria tiesioginį atlygį ir jaučia džiaugsmą. Net jei pats baimės jausmas lankytojams nelabai patinka, iš siaubo atrakciono jie vis tiek išeina kažką įgiję – jaučiasi tarsi paaugę kaip žmonės“, – pasakoja M.M.Andersenas.
 
M.Clasenas priduria, kad pirminiai rezultatai teikia vilties ir sunkesnėse situacijose: kai kuriems žmonėms, turintiems nerimo sutrikimų ar sergantiems depresija, pramoginė baimė suteikia palengvėjimą.
 
Panašiai rodo ir JAV sociologės Margee Kerr tyrimas, atliktas Pitsburgo siaubo namų „ScareHouse“ rūsyje. Ištyrusi 262 lankytojus, ji nustatė, kad išėję iš siaubo namų žmonės jautėsi geriau nusiteikę, ramesni ir žvalesni. Labiausiai nuotaika pakilo tiems, kurie atėjo suirzę, įsitempę ar nuobodžiaujantys. M.Kerr tokį išgyvenimą lygina su patirtimi, nubėgus penkis kilometrus ar įkopus į sunkią laipiojimo sieną: įveikęs iššūkį žmogus jaučiasi stipresnis, o kasdieniai rūpesčiai atrodo mažesni.
 
Slopina uždegimą?
 
Drąsiausią klausimą danų tyrėjai iškėlė bendradarbiaudami su ligoninės medikais: ar baimė gali būti naudinga fizinei sveikatai? Jų dėmesį patraukė lėtinis uždegimas, kuris būdingas maždaug kas dešimtam iš pažiūros sveikam žmogui.
 
Mokslininkai ištyrė 113 vaiduoklių namų lankytojų kraują prieš apsilankymą, iškart po jo ir praėjus trims dienoms. Paaiškėjo, kad net 82 proc. dalyvių, apsilankymo metu turėjusių uždegimą, po trijų dienų jo žymenų kraujyje sumažėjo.
 
„Panašu, kad fizinei sveikatai gali būti naudinga, kai tave vejasi vyrukas su grandininiu pjūklu“, – juokauja M.Clasenas.
 
Tiesa, šios išvados kol kas tik pradinės, nes tyrime nebuvo kontrolinės grupės.
 
Bijo ir vaikai
 
Su baime žmonės pradeda žaisti labai anksti. Danų tyrėjai apklausė daugiau nei 1 600 tėvų ir išsiaiškino, kad net 93 proc. jų vaikų ir paauglių mėgsta bent vieną baisią, bet smagią veiklą. Mažuosius labiausiai traukia greitis ir aukštis – sūpynės, čiuožyklos, laipiojimas. Beveik devyni iš dešimties tokiomis akimirkomis dalijasi su artimaisiais ar draugais, tad saugi baimė retai patiriama vienumoje.
 
Vis dėlto kasdienybėje baimė vaikus dažnai pasiekia tada, kai šalia nėra suaugusiųjų. Žaidimų terapeutė, vaikų ir paauglių psichologė Loreta Vaičaitytė pastebi, kad konsultacijoms dažniausiai atvedami tamsos bijantys vaikai. Paklausti, kas toje tamsoje baisaus, jie paprastai mini monstrus, kraują ir mirtį. Anot psichologės, netrukus paaiškėja, kad vaikas kokiu nors būdu pamatė siaubo filmuką ar žaidė siaubo žaidimą.
 
„Pradinukai dar negali atskirti fantazijos nuo realybės. Viena mergaitė, pamačiusi filmą apie Frankenšteiną, mano kabinete priešinosi ir šnypštė, nes bijojo, kad imsiu manipuliuoti jos smegenimis. Turiu ir penktokų ar šeštokų, kurie ginčijasi iki pamėlynavimo, kad SCP monstras yra tikras ir gali juos užpulti. Šokiruoja amžius, nuo kurio vaikai su tuo susipažįsta: darželinukai jau žaidžia spiritizmo seansus“, – pasakoja L.Vaičaitytė.
 
Pašnekovės teigimu, susidūrus su siaubo turiniu organizme išsiskiria kortizolis ir adrenalinas. „Kai vaikas siaubo žaidimus žaidžia be pertraukos, streso lygis nuolat aukštas, o tai žaloja ir kūną, ir psichiką. Atsiranda panikos atakos, naktiniai pabudimai išsigandus menkiausio garso, pilvo skausmai, pykinimas – klasikiniai psichosomatikos simptomai. Ilgainiui vaikas nebenori bendrauti, vengia veiklų lauke, o paprašytas baigti žaidimą reaguoja pykčio priepuoliu. Tokios pasekmės gali tęstis ne savaitėmis, bet metais“, – vardija L.Vaičaitytė.
 
Jos žodžius patvirtina ir Mičigano universiteto mokslininkių Kristen Harrison ir Joanne Cantor tyrimas: kas ketvirtam apklaustam studentui vaikystėje matyto siaubo turinio sukeltas nerimas neišblėso iki šiol. Kuo jaunesnis vaikas susidūrė su tokiu turiniu, tuo ilgiau išliko neigiami padariniai.
 
Saugo artimas ryšys
 
Kad siaubo turinys nepakenktų, L.Vaičaitytė pataria riboti laiką prie ekranų: vaikams iki trejų metų jais visai nesinaudoti, ikimokyklinukams skirti ne daugiau kaip valandą per dieną, mokyklinukams – pusantros ar dvi valandas. Vis dėlto svarbiausia, jos teigimu, ne draudimai.
 
„Nuo mažens reikia stiprinti tėvų ir vaikų ryšį. Tuomet vaikas pats papasakos, ką matė ir girdėjo, ir problemas bus galima užkirsti pačioje pradžioje. Vaikai greitai užauga – paaugliams mūsų beveik nebereikia. Jei nenorime problemų paauglystėje, geriau investuoti tą valandą per dieną kuriant tvirtą, pasitikėjimu grįstą ryšį su vaiku“, – pabrėžia L.Vaičaitytė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!