Ne bausti, o kalbėtis
 
Paauglių psichologė sako, kad sužinoję apie vaiko susidūrimą su pornografija tėvai dažnai patiria šoką, pyktį, gėdą ar pasipiktinimą. Vis dėlto pirmiausia jiems reikėtų nurimti ir tik tada pradėti pokalbį.
 

Anot paauglių psichologės Vitalijos Mikutaitienės, svarbu išsiaiškinti, ar paauglys pats ieškojo pornografinio turinio ar jį parodė draugai, o gal vaizdai pasirodė netikėtai. Taip pat reikėtų pasidomėti, ar tai buvo vienkartinis smalsumas, o gal vaikas tokį turinį žiūri nuolat, kaip dažnai tai daro ir kaip jaučiasi žiūrėdamas.

 
„Reikia būti smalsiems ir atidiems tam, ką vaikas sako, kad nerodytume stiprių emocijų, bet kuo daugiau sužinotume“, – pataria V.Mikutaitienė.
Pasak jos, svarbu ne gėdinti vaiką, o ramiai išsiaiškinti, kaip jis susidūrė su pornografija ir ką apie matytą turinį suprato.
 
„Galima sakyti: „Norėčiau suprasti, kaip tai nutiko. Ar pats ieškojai šio turinio? Kaip jis pateko pas tave?“ Užuot gėdinę, turėtume stengtis priimti. Galima pasakyti: „Nenoriu tavęs gėdyti. Noriu, kad saugiai, ramiai pasikalbėtume. Aš nepykstu, man smalsu, kas čia įvyko“,“ – pataria pašnekovė.
 
Svarbu paklausti ir to, kaip vaikas jautėsi žiūrėdamas šį turinį ar jam kilo klausimų. „Ką tu supratai? Kas ten vyko? Ką ten žmonės daro?“ – tokius klausimus siūlo užduoti psichologė.
 
Ji atkreipia dėmesį, kad ypač jautriai reikėtų vertinti situacijas, kai su pornografija susiduria jaunesni vaikai. Kuo vaikas jaunesnis, tuo didesnį poveikį jam gali turėti toks turinys.
 
Viešosios įstaigos „Įvairovės edukacijos namai“ vadovė, lytiškumo ugdymo edukatorė ir psichologė Lina Januškevičiūtė pabrėžia, kad apie pornografiją reikėtų kalbėtis dar prieš vaikui su ja susiduriant. Juk seksualizuotų vaizdų jis gali pamatyti ir socialiniuose tinkluose.
„Tėvai, kalbėdami su paauglėjančiais vaikais, turėtų skatinti atvirą pokalbį“, – sako L.Januškevičiūtė.
 
Neatspindi realaus gyvenimo
„Pornografija yra šou, vaizdinys, spektaklis. Tai neatitinka to, kas realiai vyksta tarp dviejų žmonių“, – sako V.Mikutaitienė.
 
Psichologė pabrėžia, kad paaugliams svarbu paaiškinti, jog žmonių kūnai gali būti skirtingi, o seksualiniuose santykiuose būtinas laisvas abiejų žmonių sutikimas. Intymumas neturėtų tapti pasirodymu – svarbu ne tik fizinis potraukis, bet ir emocinis ryšys, artumas bei pagarba kitam žmogui.
 
„Pornografija nėra geras seksualinis švietimas, iš ko galime mokytis, ką ir kaip daryti. Tai nėra gera mokomoji priemonė“, – pabrėžia ji. Paaugliams vietoj to galima pasiūlyti patikimos literatūros apie lytiškumą arba rekomenduoti edukacinį projektą „Žemiau bambos“.
 
L.Januškevičiūtė atkreipia dėmesį, kad pornografijoje dažnai kuriami nerealistiški lūkesčiai apie lytinius santykius, kūnus ir tai, kaip žmonės turėtų elgtis intymiose situacijose.
 
„Pornografiniuose filmuose vaidina pasamdyti aktoriai. Kiekviena scena gali būti perfilmuojama daug kartų, kad atitiktų režisieriaus lūkesčius“, – aiškino ji ir pridūrė, kad tai, kas rodoma ekrane, neturėtų būti laikoma instrukcija, kaip turi atrodyti tikri seksualiniai santykiai.
 
Be to, anot lytiškumo ugdymo edukatorės, pornografijoje kartais romantizuojamas smurtas – veiksmai, kurie realiame gyvenime gali pažeisti kito žmogaus ribas, pateikiami kaip patrauklūs ar seksualūs.
 

„Jauni ir net suaugę žmonės gali perkelti į realų gyvenimą tokius veiksmus, nepaklausę savo partnerių, ar jiems tai patinka“, – įspėja Viešosios įstaigos „Įvairovės edukacijos namai“ vadovė, lytiškumo ugdymo edukatorė ir psichologė Lina Januškevičiūtė. Todėl kalbantis su paaugliu svarbu paaiškinti, kad intymiuose santykiuose būtinas abiejų žmonių sutikimas, pagarba ir gebėjimas išgirsti kito žmogaus norus. Niekas neturi būti verčiamas daryti to, ko nenori.

 
Pornografija taip pat gali formuoti klaidingą supratimą apie kūnus. Pasak L.Januškevičiūtės, joje dažnai matomi atrinkti, tam tikrus išvaizdos standartus atitinkantys žmonės, todėl paaugliams gali kilti nerimas dėl savo kūno ar lytinių organų išvaizdos.
 
Dar viena problema – apsaugos priemonių naudojimas. „Pornografijoje apie jas dažnai nekalbama, todėl jaunas žmogus gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad jos nėra būtinos“, – pažymi L.Januškevičiūtė.
 
Ar reikėtų riboti prieigą prie pornografijos?
 
Sužinoję apie paauglio žiūrimą pornografiją, tėvai gali norėti nedelsdami patikrinti jo telefoną, uždrausti naudotis internetu ar įdiegti turinio filtrus. Tačiau V.Mikutaitienė ragina vengti griežtų, emocijomis paremtų draudimų.
 
„Kuo jūs griežčiau ir emocingiau sureaguosite, tuo didės smalsumas“, – sako ji.
Psichologės teigimu, apie interneto naudojimo ribas ir apsaugos priemones geriau tartis su paaugliu, paaiškinant, kodėl jos reikalingos. Galima pasiūlyti kartu peržiūrėti naršymo nustatymus, aptarti, kokio turinio reikėtų vengti, ir susitarti dėl saugesnio elgesio internete.
 
Vis dėlto jaunesnių vaikų apsauga nuo netinkamo turinio ypač svarbi. V.Mikutaitienė atkreipia dėmesį ir į dar vieną riziką – vaikai gali būti viliojami siųsti savo intymias nuotraukas. Todėl jiems būtina paaiškinti, kad niekas neturi teisės reikalauti tokių vaizdų, o kilus spaudimui ar grasinimams svarbu kreiptis į patikimą suaugusįjį.
 
L.Januškevičiūtė taip pat pabrėžia, kad vaikas turi žinoti galintis atsitraukti nuo nemalonaus turinio ir atsisakyti žiūrėti vaizdus, kuriuos jam rodo draugai. Tai nėra draugystės išdavystė – tai savo ribų nustatymas.
 
Kada reikėtų sunerimti?
 
„Pornografijos žiūrėjimas turėtų kelti nerimą“, – pabrėžia L.Januškevičiūtė. Pasak jos, pornografija laikoma žalingu turiniu jaunam žmogui, todėl svarbu į tai nenumoti ranka.
 
V.Mikutaitienė pataria atkreipti dėmesį, jei paaugliui tampa sunku nustoti žiūrėti pornografiją, šiai veiklai skiriama vis daugiau laiko, nukenčia miegas, mokymasis, santykiai ar pomėgiai. Nerimą gali kelti ir nuolatinė įtampa, noras izoliuotis bei užsidaryti kambaryje.
 
„Svarbu būti smalsiems, nes kartais už to įtraukimo į pornografinį turinį gali slypėti kitas suaugusysis žmogus ar kitas paauglys, kuris skatina tai daryti“, – sako ji. Jei kyla įtarimų, kad vaikas patiria spaudimą, manipuliaciją ar išnaudojimą, situaciją būtina vertinti rimtai ir ieškoti specialistų pagalbos.
 
Jei paauglys pyksta ar atsisako kalbėtis, V.Mikutaitienė siūlo jo nespausti. Svarbu parodyti, kad tėvams rūpi vaiko saugumas, o ne noras jį nubausti. Net jei pirmasis pokalbis nepavyksta, prie temos galima grįžti vėliau, išlaikant ramų toną ir parodant, kad vaikas nėra paliktas vienas su savo klausimais ar patirtimi.
Svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog tėvai nori ne jį nubausti, o padėti.


Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 13 tūkst. eurų


Partneriai: