Kaltas ne išgąstis
 
Per du dešimtmečius B.Žalienė stebėjo, kaip kito mikčiojimo samprata. Anksčiau siekta rasti vienintelę priežastį – dažniausiai vaikystėje patirtą išgąstį – arba mikčiojimas laikytas neuroze. Tam net vartotas atskiras terminas – logoneurozė.
 
„Tokios teorijos buvo vienpusiškos ir neapėmė viso mikčiojimo sudėtingumo. Šiandien mokslas mikčiojimą aiškina kaip daugiamatį sutrikimą, kuris apima ne tik kalbėjimo motoriką, bet ir emocinius, socialinius, kognityvinius veiksnius. Taigi, tėvai gali lengviau atsikvėpti ir nebekaltinti savęs, kad vaiko mikčiojimą sukėlė garsesnis jų barnis ar piktas kaimynų šuo – juk visi vaikystėje ko nors išsigąstame, bet tikrai ne visi imame mikčioti. Paneigtas ir mikčiojimo kaip neurozės apibūdinimas – beje, dabartinėje diagnostikoje šis terminas nebevartojamas. Mikčioti gali ir emociškai atsparūs, stabilūs žmonės“, – aiškina logopedė.
 
Mikčiojimą, anot jos, lemia genetinės ir neurologinės priežastys, taip pat kalbos raidos ypatumai. O štai kaip stipriai, kaip dažnai ir kokiu pavidalu žmogus mikčioja, jau priklauso nuo psichologinių veiksnių ir aplinkos.
 
„Grįžtant prie tėvų barnio ar kitų įtampą keliančių situacijų, galima sakyti, kad stresas, ypač ilgai besitęsiantis, yra ne mikčiojimo atsiradimo, o jo stiprėjimo ar silpnėjimo priežastis. Neretai jau nustojęs mikčioti ikimokyklinukas vėl ima užsikirtinėti, kai vasarą darželyje sujungiamos grupės ir tarsi susvyruoja jo saugi aplinka. Žinoma, galima ilgai vardyti ir kitus streso šaltinėlius bei upes – broliukų ar sesučių gimimas, konkurencija tarp vaikų, tėvų skyrybos ar išvykimas, medicininės intervencijos“, – vardija specialistė.
 
Išduoda įtampa
 
Dažniausiai mikčioti pradeda dvejų-penkerių metų vaikai. Tai, anot B.Žalienės, nėra atsitiktinumas: tuo metu kalba formuojasi intensyviausiai, todėl ir yra pažeidžiamiausia. Mikčiojimas ypač linkęs išryškėti, kai kalbos raida netipinė – per ankstyva ir greita arba, priešingai, vėluojanti.
 

„Jei tėvams kyla nerimas dėl vaiko kalbos, geriausia kreiptis į logopedą. Galbūt jis nuramins, kad tokio amžiaus vaiko kalbos nesklandumai yra natūralūs. Tai vadinamosios fiziologinės iteracijos – vaikas kartoja skiemenį ar žodį, kol suranda reikiamą žodį, linksnį ar prielinksnį ir perkelia jį iš pasyviojo žodyno į aktyvųjį. Tačiau nesklandumai gali būti ir mikčiojimo pranašai. Kad tai jau prasidedantis mikčiojimas, rodo kalbos padargų įtampa, blokai, spazmai, kai vaikas negali ištarti garso, skiemens ar žodžio. Dažnai jis pats dėl to nuliūsta, sutrinka, nutyla, dengiasi veidą arba pasiguodžia, kad jam sunku kalbėti“, – pasakoja logopedė metodininkė Banga Žalienė.

 
Ji dalijasi ir gera žinia: net 70-80 proc. vaikų mikčiojimo atvejų būna epizodiniai – trunka iki pusės metų ir praeina savaime. Kitiems vaikams užsikirtimai užsitęsia gerokai ilgiau ir tampa pasikartojančiu ar nuolatiniu sunkumu.
 
Taiso, užuot išklausę
 
Vaikui užstrigus, tėvai skuba padėti, tačiau būtent čia, anot logopedės, dažniausiai ir suklystama.
 
„Pirmiausia tėvai ar kiti artimieji turėtų patys susidėlioti savo mintis ir susivokti savo jausmuose. Tikra antipagalba – noras pataisyti, pakoreguoti, painstruktuoti mažąjį kalbėtoją. Nurodymai, kaip kvėpuoti, kaip kalbėti, kaip „nesijaudinti“, ankstyvame amžiuje ne tik neveiksmingi – jie kelia vaikui papildomo nerimo ir nuolat pabrėžia jo sunkumus. O papildomas nerimas išprovokuoja naujus užsikirtimus. Ašarojantys, besigėdijantys ar susierzinę tėvai tarsi perduoda vaikui reagavimo į mikčiojimą modelį – jis ima žvelgti į savo sunkumus jų akimis“, – aiškina B.Žalienė.
 
Geriausia pagalba namuose – ramybė: „Verta kalbėti negarsiai ir lėčiau, tarsi parodant vaikui, kad ir jam nebūtina skubėti, kad jis bus išklausytas. Laikinai sumažinti kalbėjimo, ypač perteklinio klausinėjimo, nekelti per aukštų reikalavimų vaiko kalbai, suvienodinti auklėjimo taisykles šeimoje, peržiūrėti ekranų laiką bei turinį ir poilsio režimą. Konsultuodama tėvus pirmiausia patariu jiems patiems išbandyti ramaus kalbėjimo ir kvėpavimo patirtį.“
 
Mokykloje svarbūs draugai
 
Jei ikimokyklinukui ir pradinukui svarbiausia, kaip į mikčiojimą reaguoja tėvai, tai paaugliui – ką pasakys bendraamžiai. Netinkama reakcija ar pašaipa, pasak B.Žalienės, gali smarkiai įskaudinti.
 
„Man nuoširdžiai atrodo, kad patyčios po truputį traukiasi iš mokyklų, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tai bendresnė problema, liečianti ne tik mikčiojimą, todėl ir pagalbos būdai universalūs: greitai reaguoti į netinkamą elgesį, kalbėtis, šviesti bendruomenę. Mokytojai turėtų pasikalbėti su mikčiojančiu mokiniu ir išsiaiškinti, kaip jam patogiau atsakinėti – viešai, grupelėse ar individualiai, iš anksto aptarti žodinių atsiskaitymų ir projektų pristatymų laiką, kad galėtų pasiruošti. Su pedagoginės psichologinės tarnybos pažyma mokinys gali gauti ir papildomo laiko per egzaminų kalbinę dalį. Individualios pagalbos verta ieškoti pas mokyklos logopedą ar psichologą, o jei jų nėra – už mokyklos ribų“, – pasakoja specialistė.
 
Slepia, bet neišsprendžia
 
Paaugę mikčiojantys žmonės dažnai išmoksta savo sunkumą slėpti: keičia žodžius lengvesniais, vietoj skambučio rašo žinutę, vengia kalbėti. Logopedė perspėja, kad tai – tik laikinas sprendimas.
 
„Kaip ir bet kokios kitos vengimo taktikos, jos problemos iš esmės neišsprendžia. Šalia kalbos nesklandumų atsiranda vadinamųjų antrinių mikčiojimo požymių – motorinių judesių, žodžių keitimo, bendravimo ribojimo. Taip formuojasi emocinės ir socialinės mikčiojimo pasekmės. Tokiais atvejais pagalba turėtų būti kompleksinė – logopedo, psichologo, pedagogų, kartais reikalinga ir neurologo ar psichiatro konsultacija. Labai tinka grupinė pagalba – savipagalbos ar psichoterapinės grupės“, – sako B.Žalienė.
 
Padeda ir nuotoliu
 
Ilgą laiką Lietuvoje stigo specialistų, galinčių padėti mikčiojantiems vaikams. Dabar, anot logopedės, pagalbos daugėja, tačiau vis dar nepakanka, o suaugusiems pasirinkimas dar siauresnis.
 
„Vilniuje, ypač Kaune ar kituose didesniuose miestuose galima gauti išties profesionalią pagalbą, bet dėl mažesnių miestelių negalėčiau būti tikra. Kartais gelbsti nuotoliniai užsiėmimai – pati esu dirbusi su paaugliais iš Belgijos, Ispanijos, Švedijos, JAV, Argentinos. Suaugusiems padeda ir kompiuterinės programėlės, prieinama užsienio mokslinė literatūra. Be to, suaugęs žmogus lengviau atsako sau, kokios pagalbos nori – mažinti mikčiojimo simptomus, išmokti jį valdyti, atsipalaiduoti, tvarkytis su emocijomis ar stiprinti savivertę. Nuo to ir priklauso, kokį specialistą jis pasirinks“, – aiškina logopedė.
 
Užtenka paklausti
 
Kaip elgtis, kai pašnekovas užstringa: palaukti, padėti užbaigti žodį, apsimesti, kad nieko nevyksta?
 
„Turbūt geriausia ne spėlioti, o tiesiog paklausti paties žmogaus. Kaip tu norėtum, kad su tavimi kalbėčiau – įprastai ar lėčiau? Ar norėtum, kad kartais užbaigčiau tavo pradėtą sakinį, ar jokiu būdu to nedaryti? Ar tau priimtinas pokalbis telefonu, ar geriau susitikti gyvai? Ramus pokalbis apie dalykus, kurie mikčiojančiam dažnai kelia gėdą, įtampą, nejaukumą, daro stebuklus. Žmogus suvokia, kad jam nebereikia slėpti savo užsikirtimų, jaučiasi išgirstas ir suprastas – ir vien tai jau tampa nemenku palengvėjimu kalbant“, – sako logopedė.
Per beveik dvidešimt metų ji teigia įsitikinusi, kad bendro vardiklio visiems mikčiojantiems nėra.
 
„Prisimenu daugybę savo klientų, tarp jų – šaunią jauną mikčiojančią žurnalistę, kuri ėmė iš manęs interviu apie mikčiojimą. Iki šiol saugau šimtus vaikiškų piešinių su užrašais „mylimai Lauko pėdei“ ar „užaugusi norėsiu būti Banga“. Mano klientai labai įvairūs, ir mikčiojimas jų nesuvienodina, nes visi jie yra kur kas daugiau nei tik „mikčiojantys“. Mokausi iš jų kasdien ir džiaugiuosi, kad mikčiojimo supratimo diena leidžia visiems geriau pažinti ir priimti vieniems kitus“, – šypsosi B.Žalienė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!