- Neringa, kodėl pavadinote knygą taip mistiškai... „Anapusis“?
 
- Man visada atrodė, kad mūsų pasaulis kur kas sudėtingesnis ir gilesnis, nei pajėgiame aprėpti ribotomis žmogiškomis juslėmis, kad kasdienybė turi savo anapus, kur slypi visų istorijų, sapnų ir naktinių slogučių šaknys.
 
- Naujausias romanas yra jūsų kūrybos ir fantazijos rezultatas? O gal ir autobiografinė dalis?
 
- Rašydama vengiu remtis nuosava patirtimi. Uoliai saugau savo giluminį privatumą, su visomis nuodėmėmis, kvailystėmis ir randais. Rašydama mintyse matau pažįstamas vietas, tačiau rankraštyje nelieka nieko, ką tose vietose man pačiai teko išgyventi ir patirti.  
 
- Ką atras skaitytojai šioje knygoje?
 
- Rašiau taip, kaip tuo metu man rašėsi, apie tai, kas atrodė įdomu. Dabar iškilo poreikis išrašyti metų metus viduje besitvenkiančią tamsą ir leidau tam nutikti.
Knygoje daugybė užuominų į kitus, subtilesnius dalykus: bandymus neišprotėjus išgyventi netektį ir metų metus nešiojamą kaltę, nuodingos meilės bejėgystę ir bandymus protu aprėpti tai, ko jis aprėpti nepajėgus. 
 
- Kada pati rašote knygas? Kaip jos jums gimsta?
 
- Kažkada rašydavau naktimis, suguldžiusi vaikus, dieną nutaikiusi valandėlę trumpam neramiam poguliui. Metų metus gyvenau nežmonišku ritmu: keltis, vesti vaikus į darželį, vėliau pradinę mokyklą, tada bėgte į darbą, po darbo – buitis, maisto gaminimas, skalbiniai, trumpas kiškio miegelis, šeimos reikalai ir ilgas rašymas, kartais iki aušros. Susitikimai su skaitytojais, vėl darbas, kalnai netaisytų atsiskaitymų, pasiruošimas pamokoms, nerimas dėl ateities, dėl vaikų, dėl kūrybos... Nieko keisto, kad vieną dieną mano kūnas įsižeidęs pasakė: gana! Perdegiau. Supleškėjau iki pelenų, kurie nieko nenori ir negali. Teko sustoti, atsikvėpti, nustumti kompiuterį šalin, mokytis gyventi lėtesniu ritmu. Išeiti ir slampinėti be tikslo. Būti su draugais. Keliauti nebandant aprašyti įspūdžių dienoraštyje. Kartais nudribus ant sofos, kilniai tinginiauti, įleidus į čiužinį šaknis. 
Dabar rašau tada, kai nutaikau tinkamą progą. Dažniausiai rytais, kai šeimyna dar miega, greta garuoja deguto kartumo kava, už nugaros galvomis eina katinai. Rašau savaitgaliais, ignoruodama namuose tyliai tarpstantį gyvatyną, sakydama sau: gyvenimas per trumpas lakstyti paskui kiekvieną dulkę. 
 
- Šalia rašymo dar gyvenate mokytojos gyvenimą. Kaip tai dera?
 
- Stengiuosi, kad mano rašymas ir mokytojos gyvenimas būtų griežtai atskirti. Man patinka rašyti, būti mokytoja taip pat, tačiau tai dvi absoliučiai nesuderinamos realybės. Nesitempiu į mokyklą minčių apie būsimas ir esamas knygas. Nemėgstu, kai mokiniai manęs apie jas klausinėja. Vyksta pamokos, jose esu čia ir dabar. Jokių lyrinių nukrypimų. Atsisėdusi rašyti pamirštu apie mokyklą.
Vis dėlto pagrindinė bėda, bandant suderinti dvi gyvenimo puses, yra nuovargis. Mokykloje taip išsisemiu, kad pasitaiko „tylos vakarų“. Atsiriboju nuo visko ir visų. Įlendu į knygą, socialinius tinklus ar serialą, atsitveriu nuo artimųjų aklina tylos siena. Su liūdesiu pastebiu, kad tylos zona pamažu plečiasi, poreikis pabėgti stiprėja. Gydausi kelionėmis, jos greičiausiai sugrąžina mane į komunikabilią būseną, bet... kiek kelionių per metus sau gali leisti mokytoja? 
 
- Aplinkoje, kur daug skubėjimo, nerimų ir įtampų gimsta knyga. Kas įkvepia Neringą kurti? 
 
- Neturiu vieno įkvėpimo šaltinio, iš kurio atbėgu pagerti, kai kankina troškulys. Kažko pradžia gali būti kitų nepastebėtos smulkmenos, nugirsti pokalbiai, kažkas, ką pamačiau tiesiog patamsiuose slampinėdama su šunimi. Vieninteliai degalai, kurių reikia, – kitų žmonių parašytos knygos. 
 
- Ne kartą teko skaityti, kad rašytojai kurdami pabėga nuo kasdienybė? Ir jūs – ne išimtis?
 
- Visos mano knygos yra bandymai pabėgti ir aš to neneigiu. Šįkart rašydama iš visų jėgų stengiausi tramdyti savo tamsiąją pusę, bet ji vis vien prasismelkė, nugulė ištisomis pastraipomis, sakiniais ir jau esu išgirdusi pastabas „Knygoje mažai tavęs“, nors iš tiesų manęs ten daugiau nei kada nors anksčiau.  
 
- Neringa, apie ką pasakoja naujasis jūsų romanas?
 
- Tai tamsus ir tirštas pasakojimas, sudarytas iš, regis, atskirų istorijų, kaip paini dėlionė, kurioje užšifruotą paveikslą pamatai tik pabaigoje. Kartais juokaujam, kad po šitos knygos mane atskirs nuo bažnyčios. Tai, kas prasideda bandymu išgyventi kaltę ir praradimą, pamažu pavirsta šiurpia atsitiktinių žmonių patirtimi, susidūrus su kažkuo, ko jie negali paaiškinti ar suprasti. 
Kai šį klausimą reikėjo atsakyti kažkokioje paraiškoje ir aš truputį pasimetusi paklausiau dukters (baigusi keletą skyrių rankraštį skaitydavau vaikams), ji priekaištingai pažvelgė iš po raudonų kirpčių ir pasakė: apie moteris. Moterys, mergaitės, raganos, motinos ir jų likimai yra šios knygos stuburas, nors knyga visai ne apie tai.
 
- O ką skaitote pati?
 
- Skaitydama esu praktiškai visaėdė: skaitau detektyvus, enciklopedijas, romanus, magiško realizmo, fantazy žanro knygas, knygas vaikams ir paaugliams, istorinius romanus, dokumentiką... nelygu kokie mano poreikiai tą akimirką.
Kartais pastveriu kokį lengvą skaitalą apie amžiną meilę, skolinuosi knygas, kurias skaito mano mylimi paaugliai (o ten visų įmanomų žanrų ir istorijų įvairovė), paskui kalbamės apie knygas ir tai vienos gražiausių akimirkų, kurias esu patyrusi. Yra buvę ir konfliktų... Na, tiek to, vyksta principingos literatūrinės diskusijos, kurioms įsismarkavus katinai išsislapsto palovyje, o įsižeidę diskusijos dalyviai išdidžiai užsidaro skirtinguose kambariuose. 
Nemėgstu komiksų, per mažai žodžių, o iliustracijos trukdo vaizduotėje kurtis nuosavą istorijos versiją. Yra knygų, kurias skaičiau kelis kartus, net kelias dešimtis kartų ir tikrai skaitysiu dar.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!