- Apie slaugos ir globos paslaugų sujungimą kalbama jau daug metų. Dar Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus vyriausybių laikais svarstyta, kad šias paslaugas reikėtų pertvarkyti, bet niekas tam vis nesiryžo. Jūs gi – tiesiai liūtui į nasrus. Gal su sveikatos apsaugos ministru Linu Kukuraičiu tiesiog esate geri diplomatai?
 
- Šis darbas buvo pradėtas dar iki mūsų vyriausybės formavimo, tad liko sudėti paskutinius taškus. Su Linu pavyko suburti gerą komandą. Savo darbe dažnai susiduriu su ambicingais tikslais, kuriais iš pradžių mažai kas tiki. Taip buvo kalbant apie ilgalaikę priežiūrą, taip yra ir dėl kitų mūsų planų. Tačiau kai reikia sujungti dviejų ministerijų paslaugas ir biudžetus, prasideda sunkiausia dalis. Kiekviena pusė turi atsisakyti dalies įprasto veikimo, ieškoti kompromisų ir susitarti dėl bendro rezultato. Mūsų tikslas – kad sistema kuo labiau priartėtų prie žmogaus poreikių. Ne žmogus turi vargti dėl sistemos, o sistema turi dirbti žmogui. Kalbame apie itin jautrią grupę – vyresnius žmones, kuriems dažnai vienu metu reikia ir slaugos, ir socialinės pagalbos.
 
- Dėl ko buvo sunkiausia susitarti? Dėl finansavimo šaltinio?
 
- Dėl tikslo susitarti buvo lengviausia, nes apie tokios pertvarkos būtinybę kalbame daugiau nei dešimt metų. Sunkiausia nuspręsti, kas, ko turi atsisakyti ir kaip bus dalijamasi atsakomybe bei finansais. Iki šiol slauga finansuojama per sveikatos apsaugos, o globa – per socialinės apsaugos ir darbo sistemą. Tai du atskiri biudžetai, du skirtingi paslaugų organizavimo modeliai. Kai paslaugą sujungiame, turime suderinti ir jos finansavimą. Susidūrėme ir su pasipriešinimu. Globos įstaigos reagavo ramiau, o sveikatos priežiūros įstaigos labiau baiminosi, kad iš jų ką nors atimsime. Tačiau mes norime ne apriboti, o išplėsti galimybes.
 
- Slaugytojams, gydytojams, socialiniams darbuotojams ši reforma reiškia naujus reikalavimus ir papildomą krūvį?
 
- Esminis principas – specialistų darbas neturėtų pasikeisti vien dėl reformos. Daugiausia keisis įstaigų galimybės organizuoti paslaugas. Pavyzdžiui, kai kuriose įstaigose iki šiol reikalaujama turėti visą gydytojų komandą, net jeigu konkrečiai paslaugai jos nuolatinio buvimo nereikia. Kartais gydytojas turi budėti dėl formalaus reikalavimo, nors realaus poreikio nėra. Norime, kad pagrindą sudarytų slaugytojų darbas, o gydytojai ir kiti specialistai būtų pasitelkiami tada, kai jų iš tikrųjų reikia. Žinoma, tai nereiškia, kad galima atsisakyti medicininės pagalbos, kai ji būtina. Kalbame apie racionalesnį specialistų darbo organizavimą. Įstaigos, kurios iki šiol teikė tik slaugos paslaugas, galės pritraukti socialinių darbuotojų, o globos įstaigos – slaugos specialistų. Toks bendradarbiavimas turėtų padėti žmogui gauti visapusiškesnę pagalbą.
 
- Dažnai reformos skaudžiai atsiliepia gydymo įstaigoms. Jos kelia praktišką klausimą: ar reikės investuoti į naujas paslaugas, plėsti skyrius? Ar valstybė už tai papildomai mokės?
 
- Specialaus papildomo finansavimo krepšelio, kurį duotume įstaigoms vien už tai, kad jos plėstų paslaugas, nenumatome. Mokama bus už suteiktą paslaugą, o įstaigos turės pačios įvertinti, ar nori ir gali teikti platesnės apimties ilgalaikės priežiūros paslaugas.
Jeigu įstaiga nuspręs nieko nekeisti, ji galės toliau teikti iki dviejų mėnesių trunkančias slaugos paslaugas. Tačiau jeigu matys, kad gali užtikrinti ir ilgalaikę priežiūrą, atsiras galimybė tą patį žmogų prižiūrėti ilgiau, suteikiant jam reikalingas kompleksines paslaugas. Svarbiausia, kad nebeliktų situacijų, kai vienu metu dubliuojamos paslaugos, o kiti žmonės jų laukia eilėje.
 
- Nors minėtų paslaugų poreikis auga akyse, privačios gydymo įstaigos jau kalba apie tai, kad slaugos paslaugų plėtra buvo per didelė, todėl dabar kai kuriuos filialus gali tekti ir uždaryti. Kaip galima svarstyti šias paslaugas išimti iš prioritetų, kai žmonėms jų reikia vis daugiau?
 
- Plėsdamas verslą kiekvienas turi įvertinti rizikas. Tačiau naujoji reforma nereiškia, kad žmogui reikalinga paslauga nebus suteikta. Priešingai, siekiame, kad ji būtų prieinamesnė ir greičiau pasiektų žmogų. Negalime organizuoti sistemos taip, kad svarbiausia būtų įstaigos interesas ar galimybė gauti kompensaciją. Pirmiausia turime žiūrėti, kokios pagalbos reikia žmogui.

---

Skaičiai

Šiuo metu socialinių paslaugų laukia beveik 3,5 tūkst. žmonių. 2025 m. šias paslaugas gavo daugiau kaip 53 tūkst. žmonių. 2026 m. prognozuojama – apie 56 tūkst., 2027 m. – apie 62 tūkst., o 2028 m. – apie 66 tūkst.

---

- Kiek visa ši sistema kainuos? Ar pinigų pakaks?
 
- Kai kalbame apie ilgalaikę priežiūrą, man atrodo, kad neturėtume pradėti nuo klausimo, kiek pinigų galime skirti. Turime žiūrėti, kokie yra žmonių poreikiai.
Žinoma, biudžetą planuoti būtina. 2026 metais socialinėms paslaugoms numatome beveik 350 milijonų eurų, 2027 metais ši suma viršys 400, o 2028 metais artės prie 500 milijonų eurų.
Išlaidos auga ne vien dėl paslaugų kainų. Didėja ir žmonių, kuriems reikia pagalbos, skaičius. Vienas žmogus sensta pamažu, o kitam pagalbos prireikia netikėtai, pavyzdžiui, po insulto. Todėl tiksliai numatyti viso poreikio neįmanoma.
 
- Sveikatos priežiūros įstaigos ne be reikalo kelia vėjus dėl galimybės teikti paslaugas, adekvačiau įvertinus realų jų poreikį. Kaip galima reikalauti, kad jos dirbtų pagal poreikį, jei finansavimas ribotas?
 
- Turime išeiti iš ydingos praktikos, kai įstaigos iš esmės priverstos galvoti, kiek paslaugų joms reikia suteikti, kad galėtų išgyventi. Paslaugų turi būti skiriama tiek, kiek jų iš tikrųjų reikia žmogui. Negalime kaltinti vien gydytojų ar įstaigų, nes jie taip pat turi išsilaikyti. Tačiau valstybė turi sukurti sistemą, kurioje įstaigos galėtų veikti stabiliai, o pacientas gautų tai, ko jam reikia. Pavyzdžiui, jeigu žmogui atliekami du ar trys tyrimai, iš esmės parodantys tą patį rezultatą, turime klausti, ar tikrai visi jie būtini. Efektyvesnis paslaugų organizavimas ir mažesnis dubliavimas leistų turimus pinigus panaudoti ten, kur jų labiausiai reikia.
 
- Vis dėlto gydymo įstaigų vadovams labiausiai rūpi konkretūs dalykai: kokie bus nauji paslaugų įkainiai ir ar jie bus pakankami? Juk slauga ir globa finansuojamos skirtingai.
 
- Taip, įkainius reikės suderinti. Šiandien slaugos paslaugos apmokamos didesniu įkainiu nei globos, todėl kuriant bendrą modelį vieni įkainiai turės keistis viena kryptimi, kiti – kita. Tai susiję su tuo, kokia paslauga realiai teikiama. Įkainį lemia ne pati lova ar tai, kad žmogus joje guli. Jį lemia visa aplink pacientą esanti sistema: reikalingi specialistai, jų darbo laikas, įranga ir kitos paslaugos. Jeigu įstaigai būtina visą parą išlaikyti gydytojų komandą, nors realaus poreikio nėra, tai kainuoja. Tačiau jeigu pakanka slaugytojo, o gydytojas gali būti pasitelktas pagal poreikį, turime ieškoti galimybės taip organizuoti darbą. Taip galėtume ir pinigus panaudoti efektyviau, ir specialistus nukreipti ten, kur jų labiausiai trūksta.
Juk negalime ignoruoti situacijos, kai vienur gydytojas turi budėti dėl formalaus reikalavimo, o kitur pacientai konsultacijos laukia pusę metų. Žinoma, tokius pokyčius įgyvendinti nelengva. Tačiau daug kas priklauso nuo įstaigos vadovo ir to, kaip jis organizuoja darbą.
 
- Vadinasi, ne viską lemia pinigai? Kartais galima daug išspręsti tiesiog geresne vadyba?
 
- Absoliučiai! Su tais pačiais pinigais tikrai galima nuveikti daugiau. Tačiau tam reikia keisti požiūrį į įstaigų valdymą. Kartais viešajame sektoriuje viską norime itin griežtai reglamentuoti, nors privačiam sektoriui leidžiame daugiau lankstumo. Kodėl negalėtume vienodai vertinti, ar paslauga suteikiama kokybiškai, ar pinigai naudojami efektyviai, o ne reikalauti, kad visi dirbtų pagal tą pačią schemą, nepaisydami realių poreikių?
 
- Ar darbas premjero poste padėjo geriau suprasti, ko reikia gydymo įstaigoms?
 
- Supratau, kad vienas svarbiausių dalykų – labiau pasitikėti įstaigų vadovais ir suteikti jiems daugiau laisvės veikti. Mes mėgstame viską surašyti į įstatymus, taisykles ir ministro įsakymus. Tačiau gyvenimas skiriasi ne tik tarp atskirų įstaigų, bet ir tarp regionų. Tai, kas tinka vienai ligoninei didmiestyje, nebūtinai tiks mažesnei ligoninei regione. Iš vadovams reikalaujame mažinti išlaidas, dirbti efektyviau, bet ne visada suteikiame įrankius tai padaryti. Žmogui sakome: tavo įstaiga dirba nuostolingai – mažink biudžetą. O jis atsako: turiu komandą ir žinau, ką reikėtų keisti, bet negaliu, nes teisės aktai neleidžia. Sveikatos priežiūros srityje atsakomybė ypač didelė. Vadovas negali tiesiog nuspręsti nesilaikyti taisyklių, nes pasekmės gali būti rimtos. Todėl neužtenka reikalauti rezultatų – reikia suteikti ir priemones jiems pasiekti.
 
- Čia ir kyla įtampa. Gydymo įstaigų vadovai ateina į ministerijas, bando paaiškinti, kas jų įstaigoms tiktų, tačiau neretai išgirsta, kad sprendimai jau pristatyti, pasiūlymų teikimo laikas baigėsi. Kaip tada tas pasitikėjimas turėtų veikti?
 
- Negaliu komentuoti konkretaus atvejo, nes nežinau visų aplinkybių, tačiau mūsų vykdomos ilgalaikės priežiūros reformos atveju konsultacijos dar vyksta. Kiekviena ministerija įsipareigojusi tartis su sektoriaus atstovais, išgirsti jų pasiūlymus ir derinti teisės aktus. Manau, kad specialistai, kurie kasdien dirba įstaigose, privalo turėti svarų balsą sprendžiant, kaip organizuoti paslaugas. Jeigu praktika rodo, kad tam tikra taisyklė nepadeda, turime svarstyti, ar jos nereikia keisti.
 
- Vadinasi, gydymo įstaigų vadovams reikia leisti daugiau manevruoti – lanksčiau organizuoti darbą?
 
- Būtent. Kalbame ne apie galimybę nepaisyti įstatymų, o apie lankstesnį, prie realių poreikių pritaikytą valdymą. Įsivaizduokime situaciją, kai tam tikro specialisto pagalbos konkrečioje įstaigoje prireikia retai. Ar tikrai būtina visą laiką išlaikyti atskirą komandą, jeigu galima susitarti, kad specialistas atvyktų tada, kai jo reikia, per nustatytą laiką? O sutaupytus išteklius būtų galima skirti ten, kur trūkumas didžiausias. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau tokių praktinių sprendimų yra daug. Kai kurios įstaigos puikiai susitvarko, kitoms – sunkiau. Daug kas priklauso nuo vadovo, jo gebėjimo organizuoti darbą ir turimų galimybių.
Valstybės pinigai neauga ant medžių. Negalime tikėtis, kad atnešime į kiekvieną įstaigą papildomų pinigų ir visos problemos išsispręs. Turime išmokti efektyviai panaudoti tai, ką turime. Finansavimas svarbus, bet jis nėra vienintelis atsakymas. Reikia žiūrėti, kaip organizuojamas darbas, ar nesidubliuoja paslaugos, ar specialistų laikas naudojamas prasmingai, ar vadovas turi galimybę priimti sprendimus. Sistema turi būti kuriama, atsispiriant nuo žmogaus poreikio. Žmogus neturi jausti, kad įstaigos negali susitarti tarpusavyje, kad vienur trūksta specialistų, o kitur jie dirba ne visu pajėgumu, nes taip nustatyta taisyklėse. Mūsų tikslas – kad žmogus kuo greičiau gautų jam reikalingą, kokybišką paslaugą, o įstaigos turėtų pakankamai įrankių ją suteikti. Tam reikia ir finansavimo, ir geros vadybos, ir lankstesnių sprendimų.

---

Dosjė
 
Išsilavinimas:
2005 m. Vilniaus universitete įgijo visuomenės sveikatos magistro laipsnį.
2015 m. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje įgijo miškų ūkio valdymo bakalauro laipsnį.
2022 m. Mykolo Romerio universitete įgijo darbo teisės magistro laipsnį.

Darbo patirtis:
2005–2008 m. – Valstybinio aplinkos sveikatos centro visuomenės sveikatos specialistė.
2008–2010 m. – IĮ „S Stata“, Vilniaus regiono vadovė.
2012–2014 m. – Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija, pirmininko pavaduotoja.
2014–2018 m. – Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė.
2019–2024 m. – Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos Europos regiono viceprezidentė.
2018–2024 m. – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
2023–2024 m. – Europos profesinių sąjungų konfederacijos viceprezidentė.
2024–2025 m. ir nuo 2026 m. – socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
2025–2026 m. – ministrė pirmininkė (19-oji Vyriausybė).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!