Faktas
Lietuvos medikų sąjūdžio iniciatyvinės grupės vardu atliktas tyrimas, vertinant medikų socialinių ir demografinių rodiklių ir „perdegimo“ sindromo ryšį, parodė, jog iš 2800 į „Facebook‘o“ paskyroje paskelbtą anketą atsakiusių medikų 74 proc. turi perdegimo sindromą, 11 proc. iš jų – sunkų perdegimo sindromą.

---

 
Įsisuka nuovargio ratas 
Auganti biurokratinio bei administracinio darbo našta, atrodytų, niekada nesibaigsianti pacientų eilė prie durų, kvalifikacijos kėlimo kursams privalomas skirti laisvalaikis – tokios realybės neatlaikę medikai tiesiog „perdega“. Pradėję neigiamai save vertinti tokie darbuotojai tampa apatiški, pikti, jiems darosi sunku atlikti kasdienį darbą. Iš tokio gydytojo ne tik neverta tikėtis nuo veido nedingstančios šypsenos, dar blogiau – pervargusį mediką lydi baimė suklysti, gauti baudą.
 

„Kuo kontaktinio darbo su pacientais yra daugiau – užtenka per dieną priimti vos keliais pacientais daugiau, ir jau didėja rizika „perdegti“. Per tą didelę įtampą, kai kasdien turi apžiūrėti po kelias dešimtis pacientų, esi spraudžiamas į rėmus tai daryti kuo greičiau ir kokybiškai, imi balansuoti ant jautrios ribos ir pradedi daryti smulkias klaidas“, - pasakojo Lietuvos medikų sąjūdžio vadovo pavaduotoja, šeimos gydytoja Jurga Dūdienė.

 
Skubėdamas išrašyti el.receptą vieną skaičių įrašysi ne tokį ir jau vaistinėje kils konfliktas, pacientas turės grįžti. Arba tyrimo interpretacijai negalėsi skirti reikiamo laiko, tuomet baiminiesi, gal ko nors nepastebėjai. Tai kelią stresą, kad nepadarytume ir didesnių klaidų. Jau nekalbu, kad tokios būsenos grįžus namo skirti laiko šeimai, vaikams, buičiai tampa sudėtinga. Taip įsisuka užburtas nuovargio ratas“, – pasakojo J.Dūdienė.
 
Pašnekovė neslėpė pati kovojanti su perdegimo sindromu ir, jei situacija per metus nepasikeis, mąstanti mesti darbą. „Visi medikai rekomenduoja pacientams sportuoti, tvarkytis su stresu, tačiau patys sau negalime tam skirti laiko. Savo kvalifikaciją kelti turi ne darbo metu, o laisvalaikiu, kuris turėtų būti skiriamas dvasiniam, aktyviam fiziniam poilsiui. Kai esi pervargęs, pats jautiesi nesmagiai, kad negali pacientui skirti reikiamo dėmesio su nuoširdžia empatija, kad prarandi ugnelę darbui, kurią turi iš pašaukimo. Ją tiesiog per penkis dešimt metų „išbarstai“,“ – atviravo gydytoja.
 
Skaičiai gąsdina 
J.Dūdienė pabrėžė, kad požiūris į emigraciją tiesiogiai koreliuoja su krūviu, kurį turi vilkti medikas. Kaip parodė apklausa, egzistuoja ir perdegimo ryšys su amžiumi.
„Jei jauniausi medikai dar dirba iš entuziazmo, vidutinio 30–39 metų ir patys darbingiausi – 40–49 metų amžiaus grupės medikai daug dažniau susiduria su perdegimo sindromu nei tie, gydytojai, kurie yra vyresni nei 50–ies, liaudyje vadinami cinikais. Galima daryti prielaidą, jog jeigu mūsų apklausa būtų paskelbta plačiau ir prieinama socialiniu tinklu nesinaudojantiems gydytojams, skaičiai būtų dar didesni ir ne mažiau gąsdinantys“, – sakė pašnekovė.
 
Visgi ši problema nesvetima ir užsienio šalių medikams, čia perdegimo sindromas siekia 60 proc. Apie tai užsiminė ir neseniai šalyje viešėjęs JAV prezidento Donaldo Trumpo patarėju neseniai paskirtas Amerikos lietuvis daktaras Jonas Prunskis. Jo teigimu, Amerikos medikai patiria daugiau streso, susiduria su išaugusiu krūviu ir, kaip rodo naujausi duomenys, vis dažniau nusižudo. Ypač iš proto medikus veda elektroninė informacijos sistema gydymo įstaigose, gydytojams netgi namuose tenka rašyti informaciją apie pacientus, todėl jie pervargę, skiria mažiau laiko ligoniams ir greičiau jiems paskiria vaistus. Kaip žinia, ir mūsų šalyje įdiegta, milijonus surijusi e.sveikata nepalengvina darbo tiek, kiek tikėtasi.
 
Niekas nesikeičia 

Kad ir kiek būtų kalbama apie medikų perdegimo mastą, vis dėlto, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio teigimu, nepanašu, kad ją spręsti valstybė būtų labai suinteresuota. „Perdegimas yra dinamiška charakteristika - kaip ateina, jis gali ir praeiti. Viskas priklauso nuo to, ką žmogus su savimi daro, kiek suvokia, kad tai yra ir jo apsisprendimo reikalas. Yra nemažai ir profilaktinių priemonių, kurios padeda žmogui kažkaip su savimi susitarti ir nustoti „arti“ kaip arkliui nematant horizonto. Vis dėlto šie sprendimai yra pakankamai individualūs ir visa mūsų medicinos sistema jiems priešinsis, nes jai patogu, kad žmogus „artų“ ir negalvotų“, – pabrėžė pašnekovas.

 
Psichoterapeuto kartu su kolegomis dar praėjusiais metais atliktas reprezentatyvus tyrimas atskleidė ne mažiau gąsdinančius skaičius – perdegę yra 53 proc. šalies medikų. Tirtas buvo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, Vilniaus miesto poliklinikų, taip pat mažesnių šalies miestų ligoninių ir poliklinikų personalas.
„Deja, panašu, kad šie skaičiai mažai kam rūpi. Iš pradžių tiek kolegų, tiek įstaigų vadovų idėja  patyrinėti sutinkama su entuziazmu, tačiau išvydus skaičius niekas nesikeičia“, – pastebėjo E.Laurinaitis.
 
Iliuzija labai brangiai kainuoja 
Pagrindinis būdas padėti perdegusiam žmogui – psichologinė pagalba. „Pats savo karjeros pradžioje irgi buvau susidūręs su perdegimu. Buvo tikrai nelengvi laikai. Tiesiog negalėdavau grįžti po darbo ligoninėje namo, turėjau pavaikščioti po senamiestį, kad atsistatyčiau bent kiek, galėčiau šeimoje būti be pykčio. Bet po to pradėjome su kolegomis dirbti, vieni kitiems padėti ir po truputį išmokome valdyti stresą. Per kelis darbus, viena vertus, medikai laksto iš vargo, kita vertus, įsivaizduodami, kad gali viską. Ši iliuzija vėliau labai brangiai kainuoja. Todėl pirmas žingsnis yra pripažinimas, kas yra blogai, tada pasidomėjimas metodais ir veikimas“, – dėstė E.Laurinaitis.
 
Tačiau net ir pasiryžę ieškoti pagalbos medikai sako, jog Lietuvoje stokojama tam kultūros. „Uždarose „Facebook‘o“ grupėse aptariame tiek klinikinius atvejus, tiek „pasibėdavojame“, taip kažkiek išliejame tas neigiamas emocijas. Užsienyje tuo tarpu yra taikoma speciali grupinė psichoterapija. Deja, pas mus to labai trūksta, dabar galime tik individuliai kreiptis. Ir tikrai žinau ne vieną tokį gydytoją. Tai, kad vis dažnesni klientai tampa medikai, chirurgai, tie patys šeimos gydytojai, patvirtina ir psichologai“, – kalbėjo J.Dūdienė.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!