Klimpo pamažu
 
Stresą ir jo įveiką U.Juodytė sako ėmusi tyrinėti dar studijų metais. Vėliau, dirbdama viešojo kalbėjimo srityje, susidomėjo ir tuo, kaip į įtampą reaguoja kūnas – kaip drėksta delnai, kausto kvėpavimą. Prieš dešimtmetį teorines žinias papildė ir asmeninė patirtis.
 
„Tai buvo laikotarpis, kai dirbau be saiko: vedžiau mokymus, konsultavau, organizavau stovyklas. Miegodavau po keturias valandas ir tai laikiau supergalia, net didžiavausi. Tik vėliau supratau, kad jokia tai ne supergalia ir kad už ją sumokama labai brangiai“, – pasakoja psichoterapeutė.
 
„Pajutau vidinę tuštumą, nuovargį, beprasmybę. Konsultavausi su specialistais, bet tuo metu niekas to dar nevadino perdegimu – sakydavo: pervargai, gal nerimas, gyvenimo krizė“, – prisimena ji.
 
Terminą savo būsenai apibūdinti ji teigia radusi vėliau – skaitydama mokslinę literatūrą ir klausydamasi kitų žmonių istorijų: „Supratau, kad tai, ką patyriau, turi vardą. Viskas stojo į vietas, ir atsirado strategija, ką daryti.“
 
Patirtys sugulė į knygą
 
Bene daugiausia jai atskleidė amerikiečių psichologės Christinos Maslach, vadinamosios perdegimo tyrimų motinos, darbai. Dar atlikusi daugiau nei du šimtus savarankiškų apklausų, U.Juodytė sukauptas žinias suguldė į knygą.
 
„Apklausiau per šimtą žmonių, kurie perdegimą patyrė patys, ir per šimtą specialistų Lietuvoje bei užsienyje. Norėjau pamatyti, kaip ši būsena atpažįstama ir kaip su ja dirbama skirtingose šalyse“, – pasakoja mokslinius straipsnius narstyti mėgstanti psichoterapeutė.
 
Taip gimė „Perdegimo anatomija“ – knyga, kurioje autorė laužo paplitusius mitus ir, remdamasi naujausiais tyrimais bei savo praktikos pavyzdžiais, pateikia septynių žingsnių programą, padedančią išvengti perdegimo.
 
„Perdegimas – palyginti jauna tema, jai vos penkiasdešimt metų. Tyrimų dabar tik daugėja – tikras jų bumas buvo per pandemiją. Nors galutinių atsakymų dar neturime, bet jau aiškėja, kas tai yra ir kaip su tuo dirbti“, – sako pašnekovė.
 
Ilgiausiai dirbanti tauta
 
Neraminančią tendenciją U.Juodytė stebi visoje Lietuvoje: perdegusių žmonių šalyje daugėja, o viena pagrindinių to priežasčių – ilgos darbo valandos: „Eurostato duomenimis, Lietuva – tarp ilgiausiai dirbančių Europos Sąjungos šalių: faktinė darbo savaitė viršija trisdešimt aštuonias valandas. Turime labai daug ir ilgai dirbančių žmonių.“
 
Daliai darbas tęsiasi ir namuose: „Žmonės atsakinėja į laiškus po darbo valandų, jaučiasi išsekę, ciniški, praradę prasmę. Kai klausdavau jų istorijų, beveik visi sakydavo tą patį: savo aplinkoje turiu be galo daug taip pat besijaučiančių žmonių.“
 
Tendencijas patvirtina ir skaičiai. Vilniaus universiteto tyrėjai neseniai atliko pirmąjį reprezentatyvų perdegimo tyrimą Lietuvoje. „Apie keturiolika procentų dirbančiųjų pateko į labai aukštos rizikos grupę ir dar maždaug tiek pat – į aukštos. Vadinasi, didelę ir vidutinę perdegimo riziką patiria maždaug trečdalis“, – pažymi U.Juodytė.
 
To paties tyrimo duomenimis, pasauliniu mastu Lietuva atsidūrė tarp trijų didžiausią perdegimo riziką turinčių šalių – greta Japonijos ir Nyderlandų.
 
Pašnekovė priduria, kad ne mažiau už darbo krūvį žmogų sekina ir nuolatinė stimuliacija – ekranai, pranešimai, socialiniai tinklai, neleidžiantys nervų sistemai atsigauti.
 
„Kadaise atidirbęs uždarydavai duris, grįždavai namo ir „suleisdavai rankas į žemę“. Dabar to nebėra – telefonas, žinutės, naujienos be perstojo neša vis naują informaciją. Mes tiesiog nebegalime atsijungti“, – teigia psichoterapeutė.
 
Negelbsti nė atostogos
 
Knygoje U.Juodytė laužo ne vieną apie perdegimą paplitusį įsitikinimą. Vienas gajausiasių – kad žmogui atsigauti pakanka savaitės atostogų.
 
„Perdegimas yra kelionė. Jeigu ji dar tik prasideda, atostogų gali ir pakakti. Bet jeigu esame kelionės pabaigoje, jų tikrai neužteks – nebepadeda net tie atsigavimo būdai, kurie anksčiau gelbėdavo. Žmogus sako: anksčiau paskaitydavau knygą, pabūdavau nuošalyje, apkabindavau medį – ir palengvėdavo. Dabar darau tą patį, bet niekas nebeveikia. Tai aiškus signalas“, – aiškina psichoterapeutė.
 
Ne mažiau paplitęs įsitikinimas, esą perdegimas – paprasčiausia tinginystė.
 
„Stebiu sėkmingų šalies verslininkų pasisakymus, kad perdegimas šiais laikais – tiesiog tinginystė, o tokiomis ekonominėmis ir geopolitinėmis sąlygomis mes neva apskritai neturime teisės į tai gilintis. Esą turime tik „varyti“, dirbti kuo daugiau. Suprantu aplinkybes, kuriomis gyvename, bet kaina, kurią sumokame nemokydami žmonių ir neleisdami jiems atsigauti, yra milžiniška.“
 
Sugrįžti į vėžes, pabrėžia U.Juodytė, trunka ne vienerius metus: „Po paskutinių perdegimo stadijų atsigauti trunka dvejus, trejus, net penkerius metus, nes greta dažnai būna ir depresija, ir panikos atakos. Tie, kurie perdegimą vadina tinginyste, tiesiog painioja jį su pervargimu. O iš tikrųjų tai – visiškas nervų sistemos ir kūno išsekimas.“
 
Pirmas žingsnis – atjauta sau
 
Geriausia gynyba nuo perdegimo – prevencija, tik, kaip pastebi knygos autorė, lietuviai dar ne visada ja tiki.
 
„Pas mus prevencija vis dar laikoma tuo, ką angliškai vadiname „nice to have“ – malonu turėti, bet neprivaloma. Aš taip nemanau.“
 
Pradėti U.Juodytė siūlo nuo atjautos sau. „Išgirdę šią frazę kai kurie sureaguoja kone alergiškai: ką, dabar glostysime save? – šypsosi ji. – Bet atjauta sau su tuo neturi nieko bendra. Svarbiausia – mokėti įvardyti, kokią būseną ar jausmą dabar jauti, ir pasakyti sau, kad tai praeis, kad amžinai nesitęs.“
 
Atjauta sau, pasak autorės, produktyvumui įtakos neturi: „Dažnai manoma – jeigu atjaučiu save, vadinasi, būsiu neproduktyvus. Nieko panašaus. Tai kaip tik apie aiškumą, efektyvumą ir orientaciją į tikslą. Toks žmogus daug metų gali dirbti įsitraukęs, su visomis savo kompetencijomis.“
 
Antras žingsnis – priminti sau, kad išgyvenimas nėra išskirtinis: „Patirdamas nerimą žmogus dažnai galvoja: kodėl kolega taip dirbdamas nerimo nejaučia, o aš jaučiu? Vadinasi, kažkas su manimi negerai. O juk tą pačią akimirką milijonai kitų išgyvena tą patį. Tada verta paklausti savęs: kokios pagalbos man dabar reikia?“
 
Be šio pamato, įsitikinusi psichoterapeutė, kiti įrankiai neveikia: „Jeigu atjautos sau neįvaldome, galime dirbti su tikslais, krūviais, vertybėmis – ir vis tiek lieka neužpildyta niša. O ją įvaldžius visa dėlionė sustoja į vietą, ir žmogus pagaliau gali veikti.“
 
Toliau verta peržiūrėti darbo sąlygas, pasitikrinti savo perfekcionizmą, išmokti brėžti ribas, aiškiai įvardyti vertybes ir tikslus.
 
„Maždaug keturiasdešimt procentų to, ar perdegsime, lemia aplinka, o likę šešiasdešimt – mūsų pačių savybės, įgūdžiai ir sprendimai.“

---

Komentaras
 
Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis:

- Ugnė parašė knygą, kurios aš dabar pavydžiu, nes tai išsamiausias gidas, kaip išeiti iš perdegimo ir vėl į jį nesugrįžti. Visi ras sau tinkamų ir mokslu patvirtintų būdų dorotis su perdegimu.