Iš Elektrėnų – per visą Lietuvą
 
Valstybė apmoka pacientų pavežimą pas gydytojus tiems, kurie patys nuvykti negali. Tačiau Valstybės kontrolė, tikrindama, kaip naudojamos šiai paslaugai skirtos lėšos, aptiko stebinančių atvejų. Antai pacientą Vilniuje reikėjo pavėžėti vos 1,1 kilometro, o automobilis atvyko iš Elektrėnų ir iš viso nuvažiavo 72 kilometrus. Tokia kelionė valstybei kainavo 159 eurus. Dar brangiau atsiėjo kelionė iš Palangos į Mažeikius: nors pacientą reikėjo nuvežti 109 kilometrus, vežėjas vėl vyko iš Elektrėnų ir įveikė net 670 kilometrų, už ką valstybė sumokėjo 1 355 eurus.
 
Tokius atvejus Valstybės kontrolė nustatė, atlikusi 2025 metų valstybės ataskaitų rinkinio finansinį auditą. Auditoriai pabrėžė, kad bėda – ne pavienės klaidos, o pati sistema: paslaugos kainos neaiškios, kontrolė nepakankama, o didelę kainos dalį neretai lemia ne atstumas, kurį reikia įveikti pacientui, o tai, kokį kelią nuvažiuoja pats vežėjas – atvykdamas iš toli ir grįždamas atgal.
 
Pastarosiomis dienomis šias išvadas Valstybės kontrolė pristatė ir Seimo plenariniame posėdyje, ir Sveikatos reikalų komitete. Pastarasis įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją laikytis audito rekomendacijų terminų. O posėdžiuose dalyvavę Seimo nariai kėlė klausimą: kas už visa tai atsako?
 
Užkliuvo ir įkainiai, ir finansai
 
Pacientų pavežimą organizuoja Greitosios medicinos pagalbos tarnyba (GMPT) – dalį paslaugų ji perka iš vežėjų, dalį teikia pati.
 
Pasak Valstybės kontrolės, praėjusių metų liepą-spalį vien paslaugų užsakymo administravimas sudarė nuo 75 iki 85 proc. visų tą mėnesį pavėžėjimui skirtų pinigų. Be to, auditoriai nustatė, kad kai pavėžėjimą vykdė pati GMPT, dalis netiesioginių administravimo išlaidų buvo kompensuojama papildomai – tad faktinės sąnaudos buvo dar didesnės, nei rodo oficialūs skaičiai. Šių sąnaudų kontrolės mechanizmo, kaip pažymi auditoriai, Sveikatos apsaugos ministerija nebuvo nustačiusi.
 
Auditas atskleidė, kad savo gyvenimą gyveno ir įkainiai.
 
GMPT neturi teisės savarankiškai keisti valstybės pinigais apmokamos paslaugos kainos, tačiau 2025 metų spalį-gruodį taikė pačios patvirtintą 104 eurų valandos įkainį – beveik 29 eurais didesnį už teisės aktuose nustatytą 75,14 euro tarifą. Vien per tris mėnesius taip nepagrįstai panaudota 21,1 tūkst. eurų. Auditoriai nebuvo tikri ir dėl to, ar į kainą įtrauktos visos sąnaudos – dalis netiesioginių išlaidų galėjo būti kompensuota du kartus.
 
Valstybės kontrolei užkliuvo ir tarnybos finansų logika. Iš 7,76 mln. eurų, skirtų 2025 metų pavėžėjimui, beveik du milijonai nukeliavo dar užpernai suteiktoms paslaugoms apmokėti. O metų pabaigoje GMPT papildomai gavo 6,2 mln. eurų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervo – nors tais pačiais metais fiksavo 2,2 mln. eurų pelno. Audito ataskaitoje pažymima, kad sprendimas dėl papildomo finansavimo galėjo būti priimtas neįvertinus realios įstaigos finansinės būklės.
 
Tarnyba: rinkomės iš dviejų blogybių
 
GMPT su audito išvadomis nesiginčija, o brangias keliones iš kito Lietuvos galo aiškina vietinių vežėjų trūkumu.
 
„Tokios situacijos susidarė dėl to, kad vykdant sutarčių kontrolę ir nustačius pažeidimų buvo nutrauktos sutartys su kai kuriais tiekėjais. Dalis rajonų liko nepadengti, todėl pacientai negalėjo tikėtis gauti paslaugos. Viešųjų pirkimų procedūros užtrunka, tad susidūrėme su rizika, kad tam tikrų rajonų gyventojams paslauga gali būti neprieinama mėnesiais. Alternatyvos buvo dvi: pasinaudoti kitų sutartis turinčių tiekėjų paslaugomis arba laikinai apskritai neteikti paslaugos. Pasitarę su steigėju, pasirinkome pirmąjį variantą – taip užtikrinome paslaugos tęstinumą“, – aiškina GMPT viešųjų ryšių specialistas Tomas Bagdonas.
 
„Suprantama, kad auditas iš pavėžėjimo paslaugos išrinko „razinas“ – tokie atvejai skamba negerai ir neūkiškai, tai pripažįstame, – sako jis. – Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai buvo mažuma, nulemti aplinkybių ir siekio užtikrinti pacientų interesus. Jie nepaneigia pačios paslaugos vertės – ja pasinaudojo 77,4 tūkst. pacientų, iš kurių net 91 proc. ją įvertino aukščiausiu balu.“
 
Kiek anksčiau Tarnybos vadovas Donatas Paliulionis su pavėžėjimu susijusius nesklandumus pavadino „augimo skausmais“ – sunkumais, kurie yra neišvengiami, imantis naujos veiklos.
 

„Gali susidaryti įspūdis, kad vengiame atsakomybės, tačiau taip nėra. Pacientų pavėžėjimas nėra tipinė Tarnybos veikla, todėl tenka mokytis darant. Reikėtų prisiminti, kad ir Karštoji linija, kurios pagrindu ši paslauga teikiama, buvo sukurta kaip informavimo linija, o dabar jai tenka organizuoti visą veiklą“, – komentuoja GMPT viešųjų ryšių specialistas Tomas Bagdonas.

 
Savo ruožtu tarnybos atstovas primena, kad sprendimas – ne jų rankose: „Pati paslauga yra tarsi karšta bulvė – Seimo Sveikatos reikalų komitetas dėl jos priima rezoliucijas, Sveikatos apsaugos ministerija konsultuojasi su savivaldybėmis ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl galimo paslaugos perdavimo. Tačiau, sprendžiant iš viešų komentarų, jos perimti niekas neskuba. Tad nėra net politinio sutarimo dėl paslaugos ateities, o toks neužtikrintumas turi įtakos.“
 
Tarnyba tikina nelaukianti, kol politikai apsispręs. Jau įdiegta dinaminė pirkimų sistema, leidžianti greitai pakeisti tiekėją; nuo kovo gydytojas, išrašydamas siuntimą, privalo įvertinti, ar pacientui paslauga tikrai priklauso; siūloma sudaryti darbo grupę, kuri atsakytų, kokio modelio Lietuvai reikia. Rengiamos ir naujos kainodaros metodikos – nes pats įkainis, tarnybos teigimu, seniai nebeatitinka tikrovės.
 
„Įkainis – sena problema. Kad jis neatitinka realių sąnaudų, yra konstatavusi ir Valstybės kontrolė, ir Sveikatos apsaugos ministerijos auditas. Džiaugiamės, kad pagaliau buvome išgirsti ir pradėti konkretūs veiksmai“, – sako T.Bagdonas.
 
Kas atsakys?
 
Pavėžėjimo audito tema šią savaitę pasiekė ir Seimo Sveikatos reikalų komitetą. Išklausęs Valstybės kontrolės išvadas, komitetas įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją griežtai laikytis audito rekomendacijų įgyvendinimo terminų.
 
„Metai iš metų tą patį klausomės. Metai iš metų tas pats yra konstatuojama, bet jie išsisuka nuo bet kokios atsakomybės. Tai kam tada daryti tą Valstybės kontrolę, jeigu ji jokios reikšmės neturi?“ – klausė komiteto narys Remigijus Žemaitaitis.
 

Sveikatos reikalų komitete sveikatos apsaugos viceministras Arnomedas Galdikas trūkumus pripažino ir patikino, kad ministerija jau reaguoja. „Mes pritariame išsakytoms problemoms ir norime pažymėti, kad sureagavome anksčiau. Šitos pastabos jau yra įgyvendinamos, ir tikimės, kad bus baigtos numatytu laiku“, – sakė jis. Visa tai esą bus padaryta iki 2027-ųjų balandžio.

---

 

Interviu
 
Apie tai, kodėl pavėžėjimo sistema ėmė brangti ir ką reikėtų keisti, „Lietuvos sveikata“ kalbėjosi su valstybės kontroliere Irena Segalovičiene.
 
- Kai kuriais mėnesiais paslaugos administravimas sudarė iki 85 procentų visų pavėžėjimui skirtų pinigų. Tai pavienių klaidų suma ar modelio yda?
 
- Tai akivaizdi modelio yda. Pradėkime nuo pamatinio principo – tokių situacijų valstybėje apskritai neturėjo būti. Negali būti taip, kad kas nors tiesiog nusprendžia tam tikru laikotarpiu teikti gyventojams mažiau paslaugų, nei priklauso pagal galiojantį reguliavimą.
Kai pinigai nukeliauja ne paciento kelionei, o procesų administravimui ir tuščioms apsukoms, tenka konstatuoti, jog sistema pradėjo veikti pati sau. Pažiūrėkime į bendrą valstybės praktiką – kaip administruojamos „Sodros“ išmokos ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos. Ten administravimo kaštai sudaro vos apie procentą ar net mažiau. Pavėžėjimo atveju šis racionalus standartas viršijamas keliolika kartų, o atskirais mėnesiais pasiekia tą 85 procentų ribą.
Tai – vadybinis disbalansas. Paslauga realiai neteikiama arba teikiama minimaliai, tačiau užsakymų priėmimo mašina dirba visu pajėgumu ir ryja resursus. Valstybės lėšos turi kurti tiesioginę vertę pacientui, o ne išlaikyti neefektyvų aparatą.
 
- Kviečiate svarstyti decentralizavimą į savivaldą. Kuo toks modelis būtų pranašesnis?
 
- Valstybės kontrolė neturi tikslo parodyti vienintelio teisingo modelio – mūsų užduotis padėti ant stalo įrodymus, kurie neleidžia palikti visko taip, kaip yra. Auditas aiškiai rodo, kad centralizuotas modelis stringa, todėl kviečiame rimtai įvertinti savivaldos potencialą.
Savivalda turi natūralių pranašumų. Kiekvienas rajonas disponuoja savo transporto parku – nuo seniūnijų automobilių iki mokyklinių autobusiukų, kurie tam tikromis valandomis nėra užimti. Tad keliu klausimą: ar valstybei labiau apsimoka pirkti brangias paslaugas iš išorės, sugeneruojant tūkstančius tuščių kilometrų, ar protingiau įgalinti pačias savivaldybes sujungti šiuos vietinius resursus į lankstų tinklą?
Savivaldybės jau dabar organizuoja transportą – veža gyventojus į dienos centrus ar hemodializės procedūroms. Sujungus šias paslaugas, atsirastų reali, o ne popierinė integracija, kurią pacientas pajustų iškart. Lietuva jau turi brandžių decentralizavimo pavyzdžių – kad ir socialinės paramos reformą, kur vietos valdžia įrodė matanti situaciją taikliau. Nesakau, kad decentralizacija – vienintelis vaistas, bet raginu ministeriją ir savivaldą sėsti prie vieno stalo.
 
- Tą patį kainų pagrįstumo trūkumą konstatuojate ne pirmus metus. Kodėl rekomendacijos taip lėtai virsta pokyčiais?
 
- Vėluojant dažniausiai įvardijamos priežastys – teisės aktų derinimas, IT sistemų diegimas, viešieji pirkimai. Bet tai ir sisteminio lyderystės deficito pasekmė. Auditoriai gali preciziškai diagnozuoti ligą ir išrašyti receptą, tačiau vaistus turi suleisti ministerijos ir įstaigų vadovai. Neretai matome tendenciją gesinti gaisrą tik tame taške, kurį dūrė auditoriaus pirštas, užuot problemą sprendus iš esmės.
Chrestomatinis pavyzdys – kraujo ir jo komponentų apskaita. Leistinas kainas sveikatos apsaugos ministras patvirtino dar 2009 metais. Per pusantro dešimtmečio drastiškai keitėsi technologijos, energetikos ir darbo sąnaudos, o įkainiai liko įšaldyti praeityje. Ledai pajudėjo tik tada, kai Valstybės kontrolė pateikė rekomendaciją.
Privalome pasiekti, kad nebesikartotų atvejai, kai teikėjas važiuoja per pusę Lietuvos pavežti paciento 109 kilometrus, o valstybei išrašoma 1 355 eurų sąskaita. Už šią vienos kelionės sumą pavėžėjimo paslaugų buvo galima suteikti dešimtims žmonių. Efektyvumas sveikatos apsaugoje matuojamas išmintingai panaudotomis lėšomis, kurios grįžta tam pačiam pacientui.