Pasakojimas
 
Du jauni žmonės – Aurelijus M. (33 metų, išsilavinimas aukštasis, verslininkas) ir Žydrė G. (24 metų, studijuoja, dirba administratore) susipažįsta naktiniame klube penktadienį, bendrauja iki ryto, šeštadienį vėl susitinka, vėl kavinė ir šokiai klube. Sekmadienį drauge vakarieniauja ir apsilanko kazino. Visą savaitę bent po kelis kartus per dieną susirašinėja socialiniuose tinkluose, keičiasi nuotraukomis. Savaitgalį vėl drauge, lankosi bare ir nemažai išgeria. Žydrė nakvoja Aurelijaus bute. Po kelių dienų persikelia pas jį (iki tol kartu su drauge nuomojosi butą).
 
Gyvenimas su Aurelijumi – nesibaigianti šventė: barai, restoranai, išvykos į užsienį. Šventėje nemažai alkoholio ir, pasak Aurelijaus, „truputis“ narkotikų. Žydrei trūksta laiko mokslams universitete. Ji bando aptarti su Aurelijumi ateitį. Šis su viskuo sutinka, bet gyvenimo būdo nekeičia. Žydrės komentaras apie tą santykių etapą: „Nenorėjau nuolat gerti, o blaiviai su girtais kalbėtis nebuvo apie ką.“
 
Žydrė bando nedalyvauti Aurelijaus pramogose. Jie vis rečiau laisvalaikį leidžia drauge ir vis dažniau barasi. Ji priekaištauja, jis atsako, kad nepasikeitė, ir tai teisybė. Tačiau kai kas pasikeitė. Anksčiau Aurelijus savo pinigus leido, kad Žydrė turėtų pramogų, galėtų apsilankyti restoranuose, ten paplepėti su draugėmis ir jo draugais, ir jai tai patiko. Dabar toks pats jo elgesys piktina, nes jis, Žydrės žodžiais, „negalvoja apie ateitį, pinigus, kurių nėra tiek jau daug, taško, kur papuola ir dar lošia.“
 
Pora artėja santykių nutraukimo link, bet jų ryšį išgelbėja nelaimė. Girtas Aurelijus sudaužo automobilį. Avarija įvyksta netoli jo užmiesčio sodybos, niekas nenukentėjo, todėl ją pavyksta nuslėpti. Tačiau Aurelijus jaučia aštrius krūtinės skausmus, kurie sustiprėja judant ar giliai kvėpuojant. Bando nekreipti į juos dėmesio, bet paaiškėja, kad tai sudėtingas šonkaulių lūžis. Gijimas trunka šešias savaites. Nebelieka galimybių ankstesniam gyvenimo būdui.
 
Fizioterapija gydomas Aurelijus lanko jogą, bando sveikai gyventi, tačiau vis grįžta prie senų įpročių. Jogos treneris siūlo saikingesnį vartojimą. Aurelijus pabando vadovautis šiuo patarimu ir sukuria tarsi žaidimą su savimi, į kurį mielai įsitraukia Žydrė. Jie netapo vegetarais, bet valgo tik nešaldytą mėsą ir ne daugiau kaip dukart per savaitę. Namuose geria gilių kavą, o kavinėje – kavą be kofeino.
 
Ilgai ieškojo, kuo pakeisti cigaretes, ir labai apsidžiaugė lietuviškoje spaudoje aptikę informaciją, kad JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) paskelbė, jog perėjus nuo įprastų cigarečių prie IQOS sumažėja kenksmingas medžiagų poveikis. Anksčiau gausiai vartotus raminamuosius ir gerinančius miegą vaistus pakeitė žolelėmis. Surinko kone „vaistinę“, kurioje melisa, apynių spurgai, pasifloros žiedai, pipirmėtės, gaurometis ir dar keliasdešimt įdomiausių pavadinimų. Aurelijus nebelošia kazino, tačiau kiekvieną savaitę drauge su Žydre perka po vieną loterijos bilietą.
 
Jie nebando atsisakyti priklausomybės, bet ją keičia ir galimybė valdyti save jiems labai patinka.
 
Šeimos konsultavimui naudingos įžvalgos
 
Alkoholis, tabakas, azartiniai lošimai nėra pagrindinis šių pasakojimų „herojus“, priklausomybių „herojai“ žmonės, galintys priklausyti nuo bet ko, kas keičia sąmonės būseną ir organizmo būklę. Pokyčiai būna ir malonūs, ir geri, ir kenksmingi. Antai, vaikai supasi sūpuoklėse, jaunuoliai ir ne tik jie įsimyli. Abiem atvejais pakinta sąmonės būsena. Daug kas geria kavą ir pakeičia organizmo būklę. Vieni žmonės savo tikslus pasiekia, tampa sėkmingi ir laimingi, kiti nepasiekia, tampa suvargusiais nelaimėliais.
 
Raktas į sėkmę, pasiekimus arba nesėkmę ir priklausomybes – įpročiai. Įprotis neatsiranda staiga. Kelias link jo prasideda atsitiktinai pavartojus, vėliau gali atsirasti psichologinė priklausomybė, kuri virsta įpročiu, o šis fizine priklausomybe. Skirtumus tarp paminėtų etapų galėtume iliustruoti daugumai žmonių atpažįstamu pavyzdžiu – kava.
 
Vaikui ar paaugliui, pirmą kartą paragavusiam kavos, kažin ar ji patiko. Jis užaugo ir pradėjo dirbti kokioje nors organizacijoje, kurioje yra įprasta, tarkime, vienuoliktą valandą turėti kavos pertraukėlę. Nors niekas nevertė jo gerti kavos su bendradarbiais, galėjo ir toliau sėdėti prie kompiuterio, bet norėjo bendrauti su kolegomis, todėl kaskart su kavos puodeliu prisijungdavo prie jų. Taip išsivystė psichologinė priklausomybė. Tačiau ne kavai, o aplinkai, kurioje ji geriama. Kavos pertraukėlė vienuoliktą valandą pamažu virto įpročiu.
 
Vėliau tas žmogus perėjo į kitą darbovietę, kur tokios tradicijos nebuvo, bet tą pačią valandą iš įpročio jis darė pertraukėlę kavai ir kvietė prisijungti kolegas. Tai kelias, kuriuo einant galiausiai atsiranda tvirtinančių, kad kol neišgėrė rytinio kavos puodelio, tol jie nedarbingi, ir taip priartėjama prie fizinės priklausomybės. Aptarus norą pasimėgauti rytine kava, lengviau įžvelgti, kad atsitiktinis kavos pavartojimas, puodelis kavos, išgertas su draugais, tikrai nėra priklausomybė.
 
O jei vietoj kavos tokiu pačiu būdu aptartume nikotiną, alkoholį ar narkotikus? Kaip turėtų būti reaguojama į atsitiktinį pavartojimą arba į kontroliuojamą vartojimą? Veikiausiai aiškėtų, kad kiekvienas įprotis yra ir savitas pasirinkimas, kokia asmenybe norima būti. Todėl neprasminga daug dėmesio skirti atsitiktiniam bandymui ar kovoti su vartojimu, jei žala nežymi, bet visada prasminga gilintis į vartojančiojo problemas ir asmenybės savitumą.
 
Pamokantis eksperimentas
 
Daug kas rūko. Daug kas bandė mesti rūkyti. Vieniems pavyko, kitiems – ne. Kodėl? Gal į klausimą atsakys eksperimento rezultatai. Dalyvaujantiems metimo rūkyti programoje pasiūloma cigaretė. Keli paėmė. Įdomesni tie keli šimtai, kurie neužsirūkė. Vieni atsakė: „Ačiū, ne. Aš kovoju su rūkymu, bandau mesti rūkyti“, kiti: „Ačiū, ne. Aš nerūkau.“ Pirmieji sąmoningai ar nesąmoningai priskyrė save prie kovojančių su tabaku, antrieji – nerūkantiems. Iš pirmųjų rūkymo atsisakė apie du penktadalius, iš antrųjų – trys penktadaliai. Dera priminti, kad visi jie jau buvo apsisprendę atsisakyti tabako. Jų pradinis pasirinkimas buvo gražus. Tačiau vieni kovojo su kenksmingu įpročiu, o kiti žinojo, kad maži pokyčiai, naujas kalbėjimas apie save, žalos mažinimas gali iš esmės keisti gyvenimą, nes tampa sėkmingos asmenybės įrodymu.
 
Padedantis įveikti priklausomybę, sėkmingiau artės prie tikslo, jei padės įsitvirtinti naujiems elgesio įpročiams, ugdys gebančią kontroliuoti save asmenybę. Be to, jam reikia prisiminti – priklausomybė dažnai yra nesėkmių pateisinimo būdas.
 
Norint suprasti priklausomybės psichologinę „logiką“ galima įsivaizduoti du atvejus. Žmogus nepadarė ką žadėjęs ir sako: „Tingėjau“. Kone visi išgirdę tokį pasiteisinimą supyks. Kitas, irgi nepadaręs ką žadėjo, sako: „Sutikau seną draugą, kurio nemačiau penkerius metus. Pasėdėjom, per daug išgėrėm. Galvą labai skauda. Suprantat, kad ne galėjau padaryti.“ Tikrai daug kas atsakys: „Suprantu. Padaryk vėliau.“ Šie du pavyzdžiai aiškiai atskleidžia, kad priklausomybė gali būti visiems atvejams tinkančiu pasiteisinimu, kad priklausomas žmogus nuolat praneša aplinkiniams (ir pačiam sau): „Kodėl mane skriaudžiate ir reikalaujate padaryti tai, ko neįstengiu? Sunkiai kovoju su priklausomybe, o jūs dar bandote užkrauti atsakomybę už šeimą, už darbą, už dar kažką.“
 
Žmogaus, nuolat siekiančio žemesnių reikalavimų, savybės ištirtos ir žinomos. Tai emocionaliai nebrandus, pasižymintis aukštu nerimu, slopinantis jausmus ir bandantis spręsti psichologines, socialines, sveikatos problemas girtaudamas, vartodamas narkotikus ar bent užsirūkydamas cigaretę, žmogus. Viena kuri iš šių savybių neapibūdina priklausomo žmogaus, bet jų visuma dažnai nusako jo elgesį ir savijautą. Todėl uždraudus, atribojus priklausomą žmogų nuo narkotikų, tabako, alkoholio ar žalingo elgesio jis gali tapti negeriančiu alkoholiku ar nelošiančiu lošėju. Tačiau nei jo psichologinės problemos, nei polinkis nuo jų pabėgti į priklausomybę neišnyks. Jis ieškos sau įprasto sprendimo ir dažnai pakeis vieną priklausomybę kita.
 
Priklausomų žmonių tyrimas
 
Priklausoma asmenybė – nelaiminga asmenybė. Priešingas teiginys irgi teisingas. Laimingas žmogus kontroliuoja savo priklausomybes. Nuomonei, kad „metai buvo laimingi, ateityje gerovė stiprės“, pritarė 3,9 iš 10 nevartojusių alkoholio per 7 dienas iki tyrimo. Nuomonei, kad „metai buvo laimingi, ateityje teks daug stengtis, kad gerovė išliktų“, pritarė 3,2 iš 10 nevartojusių alkoholio per 7 dienas iki tyrimo. Nuomonei, kad „metai nebuvo laimingi (tikimasi permainų į gera arba net jų nesitikima)“, pritarė 2,6 iš 10 nevartojusių alkoholio per 7 dienas iki tyrimo. Galima išvada – priklausomybė paverčia gyvenimą kančia. Galima ir kita išvada – kenčiantys tampa priklausomi.
 
Jeigu matysime dvi žmonių grupes – priklausomus (kenčiančius) ir neturinčius priklausomybės (laimingus), diskusijos tikrai nekils, antrųjų gyvenimas sveikesnis. Sukurti visuomenę, kurioje nevartojamos kenksmingos medžiagos, visada elgiamasi protingai, dar niekada nepavyko ir numanomoje ateityje nepavyks. Todėl naudingiau išskirti tris grupes – priklausomus, kontroliuojančius priklausomybę ir jos neturinčius. Toks suskirstymas leistų sėkmingiau mažinti žalą, geriau suprasti prastai kontroliuojančio priklausomybę žmogaus asmenybę, artėti prie paaiškinimo, kodėl jis metė rūkyti ar gerti bent 100 kartų ir kodėl jam nepasisekė, kokio streso nesugeba įveikti, kodėl griauna save ir kenkia artimiesiems, kokia jo gyvenimo prasmė? Čia tiktų prisiminti ir kovos su girtavimu patirtį Lietuvoje. Blaivybės sąjūdžio pradininkas Motiejus Valančius dar 1858 m. ragino užsirašyti į blaivybės broliją, kuri siūlė tikslą ir prasmę. Net davę priesaikas ir įšventinti jos nariai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Brolijos veiklos sėkmė iki šiol atsimenama. Labai mažai kas prisimena caro Nikolajaus II įsakymą paskelbtą 1904 m. uždaryti valstybinės degtinės parduotuves ir smarkiai apriboti alkoholio prekybą,
Pagal knygą „Tapk savo šeimos psichologu.“ Vilnius Mintis.2026