- Kaip pasisuko jūsų karjera palikus pirmąsias sveikatos sistemos gretas? Darbas ministerijoje jums atvėrė naujų kelių? Ką dabar veikiate?
 
- Mane ir vėl pakvietė dėstyti mano „gimtasis“ fakultetas, kuriame baigiau doktorantūrą. Jam teko ne kartą atsakyti, dėl ko buvo nepatogu. Pradėjęs dėstytojauti, kaip tyčia, tapau valstybės kontrolieriumi, tad paraleliai vykdyti pedagoginės veiklos negalėjau. Baigęs tarnybą vėl buvau pakviestas, bet pakliuvau į Vyriausybę. Į universitetą dirbti grįžau trečią kartą. Šiuo metu dėstau taikomąją ekonomiką, taip pat sveikatos ekonomikos dalyką, o nuo rudens dėstysiu ir švietimo ekonomikos kursą.
Esu bendraujantis žmogus, iki šiol susirašau su buvusiais kolegomis, pavaldiniais, pasveikinu juos su gimtadieniu, Kalėdomis, nors dirbome kartu prieš trisdešimt metų. Saugau ir stengiuosi išlaikyti kontaktus, jie visi man svarbūs.
 
- Neseniai po pertraukos buvote pastebėtas Sveikatos vadybos forume, pranešimą skaitėte gydymo įstaigų vadovams. Kalbą pradėjote sentimentaliai – prisipažinęs, kad visų pasiilgote.
 
- Kol sėdėjau priekinėje eilėje tarp konferencijos svečių, o priešais akis temačiau skaidres – emocija buvo vienokia, o atsistojęs priešais auditoriją, pamačiau, kiek daug akių pažįstu. Atsidūriau savoje terpėje. Buvo gera su visais susitikti. Su vadovų bendruomene buvome susiję glaudžiai, esu aplankęs praktiškai visų vadovų darbo vietas, lankiausi visose Lietuvos savivaldybėse. Visus apkabinu ir siunčiu kuo pozityviausių minčių.
Vadovai paatviravo, kad tai aš juos paskatinau jungtis į asociacijas ir rengti bendrus forumus. Mane dėl to pavadino krikštatėviu. O jei jau krikštatėvį kviečia atvykti, pamaniau iš tikrųjų manęs reikia. Krikštatėvio vaidmuo arba nešti dovaną, arba rūpintis vaikais, kai su jų tėvais kas nors negerai...
 
- Buvote tų vaikų kaltinamas, kad sukūręs sveikatos centrus vos nesugriovėte visos sveikatos sistemos!
 
- Tai buvo visos komandos idėja, o programą palaikė ir tuometinė premjerė Ingrida Šimonytė. Savame krašte pranašu nebūsi: tarptautiniame lygmenyje sveikatos apsaugos politikos formuotojai, mano darbus vadinę pražūtingomis Dulkio reformomis, kurias reikia nedelsiant stabdyti, dabar jas pristato kaip didžiausią laimėjimą, gauna krūva pagyrimų ir net imasi atsakomybės tai padėti įgyvendinti kitoms šalims. Vietos politikai vykdami atidaryti skubios pagalbos ir priėmimo skyrių, pirkdami greitosios medicinos pagalbos automobilius vadina tai pačiais geriausiais pavyzdžiais, sakydami kad tai – istoriniai pokyčiai.
Nėra sustabdyta nė viena reforma, nepaisant to, kad net pačiam šalies prezidentui buvo rašomi laiškai. Lietuvai reikia politikų, kurie nebijo dirbti vieną kadenciją. Padarai klaidų, gauni pylos, bet jei tais darbais sekama toliau, vadinasi, Lietuva iš to laimėjo.
 
- Bet ar laimėjo gydymo įstaigos? Pusė jų generuoja minusą. Vos išsimušė pinigų už virškvotines paslaugas.
 
- Man neramu. Kai pradėjome darbus, PSDF dydis buvo apie 2,2 milijardo eurų. Nuo pirmų darbo metų ir su pandemija kovojome, ir stengėmės, kad įstaigoms būtų apmokamos viršsutartinės paslaugos. Ir visos kadencijos metu PSDF biudžetas buvo ar 2,5, ar 3,5 milijardo, apmokėdavome įstaigoms už visas viršsutartines paslaugas, ir vaistams daugėjo pinigų, ir paslaugų. Dabar biudžetas 4,3 milijardo eurų, bet niekam neužtenka. Kyla klausimas – kur pinigai? Staiga niekam neužtenka...
Viešai buvo išsakyti pažadai, kad bus naikinamos priemokos, todėl šimtu procentų bus dengiama už valstybės draudžiamuosius asmenis, kas reiškia, duosime virš pusantro milijardo eurų ne į PSDF iš valstybės biudžeto, ir geriau tvarkysimės su rezervu.
Džiaugiuosi, kad mūsų kadencijos metu tie, kurie neturėjome medicininių žinių ir darėme viską blogai, viršsutartines apmokėjome šimtu procentu. Dabar visi su medicininėmis žiniomis, su didesniu biudžetu, bet niekam neužtenka. O priemokų epopėja baigėsi tuo, kad žodį priemokos pakeitė į primokėjimai – ir visa reforma.
 
- Matyt, valdžioje pasiekti norimą rezultato galima tik veikiant su visa komanda, o ne tada, kai užkulisiuose pešasi skirtingų interesų grupės.
 
- Jei į valdžią ateini nepasiruošęs, o tik gavęs paskyrimą imi ieškoti politinės komandos, ieškai, ką veiksi, ar lauki, kol kas nors kitas belsis į duris ir trauks senus užrašus, darbus neš interesų grupės, spėsi tik nesąmonių prisidaryti. Normalaus teisės akto parengimas valstybėje trunka apie pusantrų metų. Mums padėjo tai, kad turėjome vienminčių komandą. Žmonių, kurie su manimi atėjo tiesiogiai ar kuriuos rekomendavau dirbti su mūsų reformų paketu, buvo per trisdešimt. Prieš tai buvusi septynioliktoji vyriausybė rengė panašią reformą į mūsiškę, kurioje buvo daug gerų dalykų, bet tuo užsiėmė tik ketvirtais kadencijos metais. Įvykus nesutarimui su prezidentūra ir prezidentei nepasirašius reformų paketo, jie išsiskirstė taip ir nenuveikę nė vieno reikšmingo darbo sveikatos sistemoje. Nepaisant to, kad mūsų komanda dvejus metus dirbo be savaitgalių, įsivėlę į darbus su pandemija, prasidėjus karui Ukrainoje, plaukė nelegalūs migrantai, antrais mūsų kadencijos metais parlamentas patvirtinto visą mūsų sveikatos sistemos reformų paketą.
Juokingiausia tai, kad tie, kas labiausiai išgyveno dėl menkų mano medicinos žinių, praleido momentą, jog man 12 metų dirbant valstybės audite ir man būnant valstybės kontrolieriumi, atlikta daugiausiai sisteminių auditų sveikatos apsaugoje. Tiek aš, tiek mano komanda gerai išmanėme, kokia yra mūsų valstybės, kaip paciento, būklė.
 
- Būdamas sveikatos apsaugos ministru sulaukdavote kritikos, kad nieko bendro neturite su sveikata, o valstybės kontrolieriumi – ir su auditu...
 
- Kai buvau kviečiamas dirbti į valstybės auditą, Seime vyko diskusijos, daug kas į mane žiūrėjo įtartinai – neva žmogus nieko bendro neturi su audito profesija, yra ekonomistas, dirbęs Lietuvos banke, tad auditui šį žmogų skirti per rizikinga... Pandemijos įkarštyje prisijungus prie Vyriausybės, net aršiausi oponentai mane kritikuodami, kad neturiu medicinos mokslo žinių, sakė: „žiūrėkite, jis buvo labai geras auditorius“, mane net buhalteriu pravardžiuodavo.
Realiai sveikatos srities vadovų pareigų aprašyme nerasite medicininių žinių: tai vadyba, teisė, psichologija, ekonomika, apskaita. Už tai labiausiai nukenčia tos organizacijos, kurių vadovai neturi kada iš operacinių išlįsti ir rūpintis organizacine veikla. Kol jie operuoja žmones, tuo metu kas nors išoperuoja jų organizaciją, o grįžę ją randa nebeatpažįstamą.
 

---

Dosjė
1995 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas, Finansų ir kredito specialybė, ekonomisto kvalifikacija. 
2010 m. Vilniaus universitetas, Socialinių mokslų daktaras. 
1992 – 1996 m. Komerciniai bankai: kasininkas, viršininko padėjėjas, vedėjas, viršininkas.
1996 – 2004 m. Lietuvos bankas, Kasos departamento direktorius 1996 – 1998 m. Lietuvos monetų kalykla, Valdybos narys. 
1998 – 2005 m. Lietuvos monetų kalykla, Valdybos pirmininkas. 
2004 – 2005 m. Lietuvos bankas, Valdybos pirmininko konsultantas. 
2005 – 2006 m. Seimas, Seimo Pirmininko patarėjas ekonomikos klausimais. 
2006 – 2007 m. Seimas, Seimo Pirmininko sekretoriato vadovas. 
2007 – 2015 m. Valstybės kontrolė, 8-ojo audito departamento direktorius. 
2011 – 2015 m. Vilniaus universitetas, Ekonomikos fakultetas, Teorinės ekonomikos katedra, lektorius. 
2015 – 2020 m. Valstybės kontrolė, valstybės kontrolierius.
2020 – 2024 - Sveikatos apsaugos ministras.
2024 – dabar Vilniaus universitetas, Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas, Ekonominės politikos katedra, Partnerystės profesorius.