- Neseniai atsidūrėte tarptautiniame „Hundred artists of Europe“ sąraše. Ką menininkui reiškia toks įvertinimas?
 
- Iš tikrųjų labai malonu. Kiekvienam menininkui smagu būti pastebėtam. Tačiau svarbu suprasti, kad tai buvo privati italų leidybinė iniciatyva, todėl šio paminėjimo nelaikau kertiniu savo karjeros momentu. Daug labiau džiaugiuosi kitais dalykais – kad dėstau, turiu ateities projektų. Tik iš šalies atrodo, kad štai aplankė sėkmė ir nuo šiol viskas keisis. O iš tikrųjų gyveni lygiai taip pat, kaip gyvenai. (Šypsosi.)
 
- Norėjote tapti tapytoja, bet kelias pasuko visai kita linkme. Ką pasakytumėte jaunam žmogui, šiandien besirenkančiam savo kelią?
 
- Visų pirma – niekada nepasiduoti ir eiti ten, kur jaučia širdis. Visada svajojau būti menininkė: nors stojau į tapybą, kelias pasuko į performanso meną. Dėl tapybos, beje, iki šiol su savimi nesutariu: viena pusė nori tapyti, kita sako, kad geriau daryk tai, ką darai geriausiai. Performanse jau turiu įdirbį, o tapyboje jaučiuosi naujokė.
Visgi svarbiausia – siekti savo svajonės. Gyvenime gali išgirsti šimtą tūkstančių „ne“. Bet jeigu užsidaro vienos durys, visada atsidaro kitos.
Man sėkmė irgi neatėjo staiga – visas kelias „praeitas krauju“, jo pakartoti tikrai nenorėčiau. Meno pasaulyje itin sunku susikurti vardą, o performansas – sritis, kuri negarantuoja nei atlyginimo, nei stabilumo, nieko – visą gyvenimą rizikuoji. Rizikavau ir aš, nors tuo pat metu viena auginau dukrą. Toks kelias reikalauja begalinio atsidavimo ir aukos.
Svarbu išlaukti: svajonėms reikia daugiau laiko, negu mums atrodo.
 
- Performansas turi platesnę auditoriją svetur, tačiau jūs likote Lietuvoje. Kodėl?
 
- Visų pirma todėl, kad jaučiuosi dar tik pradedanti karjerą. Nežinau, kaip atrodo iš šalies, bet man visa tai, ką jau nuveikiau, tėra juodraštis. Taip, esu sukūrusi daugiau nei dvidešimt performansų, bet tikros tarptautinės karjeros dar nepadariau. Būtent to ir noriu – tapti tarptautine menininke.
Neužtenka sukurti daug darbų: reikia ir sėkmės, ir pažinčių, ir mokėjimo teisingai sužaisti žaidimą. Šiuolaikinio meno pasaulyje tai padaryti tikrai nelengva.
 


- Esate sakiusi, kad visada buvote truputį atsiskyrėlė. Tai trukdė?
 
- Tai vienu metu ir didžiausias mano pliusas, ir minusas.
Esu labai bendraujantis žmogus, bet nemoku dirbtinai megzti ryšių ar eiti ten, kur nenoriu, net jeigu tai būtų naudinga. Jei būčiau tai dariusi, gal gyvenimas būtų pasisukęs kitaip.
Užtat didžiuojuosi, kad viską pasidariau pati. Kai gyvenime jau daug ką nuveikei, ir tai padarei savarankiškai, gali ateiti nebe „žaisti“, o kovoti. Yra žmonių, kurie prasprūsta per pažintis net neturėdami talento. Bet ateina diena, kai gali išeiti į kovą. Šiame etape dabar ir esu.
 
- Minėjote, kad vienas brangiausių jūsų darbų – „Ledo podiumas“, kai aukštakulniais tris dienas po aštuonias valandas vaikščiojote ledu ir nuolat griuvote. Kaip rengiatės tokiems iššūkiams?
 
- Fiziškai esu gana tvirta iš prigimties, o psichologiškai per tiek metų save taip pat užauginau.
Žinoma, yra įtampa. Bet tuo pat metu performanse smegenys tarsi persijungia, ir tas iššūkis man nebeatrodo toks didelis. Galbūt ir skausmo slenkstį turiu aukštesnį nei kiti.
Kita vertus, mano tikslas nėra kentėti ir kankintis. Tokius sudėtingus, daug žmogiškųjų jėgų reikalaujančius performansus renkuosi dėl žinutės. Tikiu, kad kai žmogui nepatogu, kai jam sunku, jis tampa jautresnis, empatiškesnis, labiau gebantis atjausti. Visi kalba apie sėkmę, o man įdomus grynas žmogiškumas – tai, kas arčiausiai pačios mūsų esmės.
 
- Kas vyksta galvoje tokių ilgų performansų metu?
 
- Tai šiek tiek panašu į meditaciją, reikia būti labai susikaupus. Konkrečiai „Ledo podiume“ griuvimų suplanuoti negalėjau, bet žinojau, kad jie bus, o didžiausias tikslas buvo griūnant nesusilaužyti kojos. Įtampa milžiniška.
Tuo pačiu mintyse apmąstai ir patį performansą, jo idėją, ir savo gyvenimą. Kartais ateina visai buitiškų minčių – kad rytoj reikės plauti indus. (Juokiasi.) Ir labai stipriai jauti viską, kas vyksta aplinkui. Atrodo, sąmonė kažkiek pasikeičia – tarsi įsijungia intuicija, nuojauta, net pradedi justi žmones, kurie stebi.
Tiesa, kartais tai gali išmušti ir iš pusiausvyros – būna, kad žiūrovai, norėdami padėti, sugalvoja paimti už rankos, ir tai mane išgąsdina. Bet aš dėl to nesupykstu, nes tai irgi yra performanso dalis.


 
- Mėgstate atiduoti kontrolę žiūrovams?
 
- Ne visada. Turiu darbų, kuriuose dalį kontrolės atiduodu, bet nesu iš tų menininkų, kurie labai mėgsta įtraukti žiūrovą. Niekada jo neprievartauju – duodu visišką laisvę: nori, įsitraukia, nori, lieka abejingas. Pati nemėgstu, kai mane verčia, tad ir kitų neverčiu. Jei žiūrovas įsitraukia – labai džiugu. Jei neįsitraukia – dar džiugiau. (Juokiasi.)
 
- Žymioji Marina Abramović sąmoningai mesdavo save į nepatogias, pavojingas situacijas ne tik scenoje, bet ir gyvenime – šaltyje, kančioje, patiriant badą ieškodavo įkvėpimo. Jūs irgi einate šiuo keliu?
 
- Gyvenime aš visiškai priešinga Marinai Abramović. Niekur nevažiuoju, neieškau jokių išskirtinių situacijų. Net nemėgstu žodžio „ieškau“ – aš tiesiog gyvenu.
Neseniai išleidau knygą „Ne riba“, ir būtent apie tai ji – daugiausiai ribų yra mūsų pačių galvose. Man įdomu ne tai, kur nukeliausiu ar ką pamatysiu, o tai, kaip galiu peržengti pati save.
Esu krikščionė katalikė, tad jau vien tuo iš esmės skiriamės su Marina. Kiekviename žmoguje matau labai daug dieviškumo ir to, ko galiu pasimokyti. Šiandien mes kalbamės, ir jūs man esate įkvėpimas.
Nemanau, kad reikia važiuoti pas šamanus ar badauti, kad suprastum gyvenimo prasmę. Sekmadieniais einu į bažnyčią, kartą per mėnesį kur nors nukeliauju – man to visiškai pakanka.
 
- Kūno menas daug kam vis dar nejaukus. Ar esate sulaukusi provokatorės etiketės?
 
- Būna, kad vertina iš nuogirdų ar bendro įspūdžio. Mano performansai gal ir aštrūs, bet niekada nesiekiu šokiruoti ar paveikti negatyviai. Nenusirengiu nuoga ir neapsipilu krauju – to nebus.
Man įdomu paliesti žmogų intelektualiai, per emocijas, pakviesti jį giliam pokalbiui, o ne išgąsdinti. Noriu pasiekti gilų sąmoningumą. Nors suprantu, kad mano veiksmai kažkam vis tiek gali kelti pačius įvairiausius jausmus.
 
- Performansai paprastai pareikalauja daug jėgų. Kaip atsigaunate?
 
- Fiziškai vis tiek metai eina pirmyn, ne atgal, tad poilsio reikia vis daugiau. (Šypsosi.) Psichologiškai paprastai atsigaunu per dvi tris dienas, bet kartą po performanso, kai dvi savaites keliavau per Lietuvą ir kasdien dirbau po aštuonias valandas, prireikė ištiso mėnesio.
Vis dėlto visada stengiuosi greitai grįžti į buitį ir niekada nesijausti auka. Esu nepataisoma optimistė – turbūt tai yra didžiausias mano pliusas. Ir dukra panaši į mane: sako būtinai tęsianti mano karjerą, irgi darysianti performansus kaip mama. (Šypsosi.)


 
- Jau lanko dramos būrelį?
 
- Kol kas lanko karatė. (Juokiasi.) Pirmiausiai stiprina kūną ir protą.
 
- Ar išduosite, kokie artimiausi jūsų planai?
 
- Visada sakydavau, kad apie savo tikslus ir svajones reikia kalbėti garsiai, bet dabar ruošiuosi tikrai dideliam projektui ir labai noriu jį įgyvendinti, tad būsiu prietaringa ir kol kas nutylėsiu. (Šypsosi.)
Bet galiu pasakyti tiek – prasideda visai kitas mano karjeros etapas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!