Katalikų ikona
 
Teresei buvo 19 metų, kai ji persikėlė gyventi į Rytų Indiją. Ten novicija susidūrė su skurdu, badu ir ligomis, rašoma Vokietijos tarptautinio transliuotojo publikacijoje. Ji gyveno kaip vienuolė ir mokytoja Kalkutoje (dabar Kolkatoje), būdama katalikiško Loreto seserų ordino, kuris atsidavęs švietėjiškam ir misionieriškam darbui Indijoje, nare. 
 
Tuo metu Kalkuta buvo perpildyta, valstybinė socialinės rūpybos sistema perkrauta, o organizuotos sveikatos priežiūros praktiškai nebuvo. Po maždaug 200 metų trukusio kolonijinio valdymo Indija susidūrė su didžiuliais iššūkiais netrukus po to, kai atgavo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. Šalyje siaurėjo neramumai, o per smurtines krizes žuvo tūkstančiai žmonių.
Režisierė Teona Strugar Mitevska filme „Teresė. Prieš tampant šventąja“ (angl. „Mother“) atskleidžia šio chaoso mastą.
 
1910 metais Skopjėje (tuometinėje Osmanų imperijos dalyje, šiuo metu Šiaurės Makedonijos sostinėje) gimusi Anjezë Gonxhe Bojaxhiu (Motina Teresė) filme pasirodo kaip moteris, ieškanti savo pašaukimo griuvėsių, žmonių skausmo ir sunkumų apsuptyje.
 
Maištavo prieš bažnyčią
 
Filme Teresė, kurią puikiai vaidina švedų aktorė Noomi Rapace, daugeliui žinoma iš itin didelio populiarumo sulaukusio filmo „Mergina su drakono tatuiruote“, rodoma ne kaip antgamtinė, angeliška būtybė, bet kaip moteris, kažkiek maištaujanti prieš Katalikų bažnyčią.
 
Juk jos planas buvo revoliucinis: palikti vienuolyną, įkurti savo ordiną, persikelti į lūšnynus ir rūpintis ligoniais bei mirštančiaisiais.
 
Katalikų bažnyčia sustabdė jos idėjas, nes Teresės norai reiškė senų tradicijų laužymą. Tačiau ji liko užsispyrusi.
 
Tik 1948-aisais Vatikanas nusileido ir 1950 m. ji pagaliau įkūrė pasaulinį Gailestingumo misionierių ordiną.
 
Vizualiai sodrus, beveik be dialogų filmas, skambant elektrinių gitarų garsams, vaizduoja Kalkutos lūšnynuose gyvenančius žmones, kurie kovoja su skurdu ir ligomis, idealizuotą mergaičių mokyklos pasaulį su jų rožinėmis suknelėmis bei vienuolių asketiškas celes už vienuolyno sienų – ten, kur Teresė, kaip vyresnioji vienuolė, esą valdė geležiniu kumščiu.
 
Labdara ar tuštybė?
 
Filme Teresė vaizduojama kritiškai, bet pagarbiai, tik užsimenant apie kai kuriuos ginčytinus dalykus. Pavyzdžiui, vienoje iškilmingoje scenoje Teresė svarsto, ar jos atsidavimas iš tiesų kyla iš grynos meilės, ar iš tuštybės. Ši akimirka trumpam nustumia į šalį mitą ir parodo, kaip Teresė analizuoja savo gyvenimo pasirinkimus.
 
Vėliau ji aptaria abortą su vienuolynui vadovaujančiu kunigu. Jis primena jai nesmerkti moterų, o apsvarstyti priežastis, paskatinusias žengti šį žingsnį. Tuo metu filme staiga iškyla klausimas: ar užjaučiant galima ir nesutikti su Bažnyčios institucija, kuri smerkia abortus.


 
Tamsioji mito pusė
 
Teresės, kurią 2016 metais popiežius Pranciškus paskelbė šventąja, asmenybė, dar jai gyvai esant, buvo vertinama gana prieštaringai.
 
Žmogaus teisių organizacijos kaltino ją nepakankamu skausmo malšinimu ir higienos užtikrinimu savo prieglaudose, kurios, jų teigimu, labiau priminė hospisus nei ligonines. Ji gaudavo šimtus milijonų dolerių aukų iš kartais abejotinų šaltinių, o medicininiai standartai jos įstaigose buvo apgailėtini.
 
„Ji buvo skurdo, o ne vargšų draugė“, – kalbėdamas apie Motiną Teresę sakė britų žurnalistas Christopheris Hitchensas. Ji laikė kančią Dievo dovana ir nesiėmė jokių veiksmų, kad ją nutrauktų, rašė žurnalistas.
 
Motina Teresė ir feminizmas
 
Šv. Motina Teresė iš Kalkutos buvo viena labiausiai žinomų ir bekompromisių kovotojų už gyvybę. Ji ypač garsiai pasisakė prieš abortus. Savo kalboje, atsiimdama Nobelio taikos premiją 1979 metais, ji abortą pavadino „žmogžudyste“ ir „didžiausiu taikos naikintoju“. Ši kalba pavertė ją konservatyvių judėjimų moraline lydere.
 
Šv. Motina Teresė sulaukė feministinės kritikos strėlių dėl pasiaukojimo iškėlimo aukščiau moterų teisių.
 
Nepaisant to, filmo režisierė T.S.Mitevska teigia, kad Teresė turėjo feministinių bruožų. „Ji pasinaudojo laisve būti savimi, kad pasiektų savo tikslą. Mano akimis žiūrint, tai daro ją itin feministine figūra“, – duodama interviu kino žurnalui „filmdienst“ sakė režisierė.
 
Teresę, kaip moterį, įgijusią autoritetą patriarchalinėje bažnyčioje, įkūrusią savo ordiną ir turėjusią didžiulį žmonių palaikymą, neabejotinai galima laikyti stipria moters figūra. Ji nepaisė visuotinai priimtų normų, paliko vienuolyną ir vadovavo tūkstančiams seserų – tais laikais tai buvo neįprastas savarankiškumo pavyzdys.
 
Kartu ji reprezentavo moters, kuri daugiausiai dėmesio skyrė motinystei, atsižadėjimui ir paklusnumui, įvaizdį. Jos darbai buvo skirti kenčiantiems, o ne bandymui pakeisti nuo seno egzistuojančias struktūras. Ji vargu ar buvo feministė emancipacine prasme, bet ji tikrai ja buvo moteriško buvimo ir lyderystės prasme.
 
Paskutiniais metais Teresė kentėjo dėl didelių abejonių. Jos laiškai ir dienoraščio įrašai, kurie buvo paskelbti 2007 m., atskleidžia daug vienatvės ir nuolat kartojimų klausimų apie tai, ar Dievas apskritai egzistuoja. Moteris, kuri pasaulyje simbolizavo viltį, rašė, jog viduje jautėsi visiškai neturinti Dievo meilės ir dangiškos paguodos ir kada dangus jai nieko nebereiškė: „Man jis atrodo kaip tuščia erdvė“. Vis dėlto teigiama, kad Motina Teresė klinikine depresija nesirgo. Jos dienoraščiuose ir laiškuose aprašyta būsena teologijoje vadinama „dvasine tamsa“.
 
Filmas pasirodė pačiu laiku
 
Filme nesiekiama Teresės idealizuoti. Atvirkščiai, juosta ją parodo kitoje dienos šviesoje – kaip nepaprastai žmogišką, ieškančią savo kelio, klystančią bei abejojančią ir kartais priimančią sudėtingus sprendimus.
 
Galbūt būtent čia ir slypi jos reikšmė šiandien: ne kaip neliečiamos šventosios, o kaip žmogaus, kuris kelia klausimus, svarsto. Šis filmas, kuris nieko nepaaiškina, bet leidžia akies krašteliu žvilgtelti į numanomą jos kasdienybę. Gali būti, kad daugeliui gero kino žiūrovų tai bus proga naujai pažvelgti į Teresę.

---

 
Tai įdomu

Gailestingumo misionieriai yra vienas sėkmingiausių XX a. vienuolių ordinų. Jį Indijoje įkūrė palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos (Agnes Bojaxhiu, 1910–1997), o 1950 m. Vatikanas oficialiai pripažino bendruomenę kaip vyskupijos teisės instituciją. Jų abitas – baltas saris su mėlyna juostele.