- Tautvydai, dažnai sakoma, kad noras kapstytis sode ateina su branda. Jūsų atveju, viskas prasidėjo gerokai anksčiau…
 
- Tikrai taip. Su močiute nuo pat ankstyvo pavasario sėdavome, sodindavome, augindavome, paskui derlių rinkdavome, veždavome į turgų, užsidirbdavome pinigėlių ir vėl sodindavome, vėl džiaugdavomės. Manęs niekas nevertė, neliepė – tai tiesiog buvo mano viduje, aš kaifuodavau.
 
- Bendraamžiai krepšinio, futbolo aikštelėse, o jūs – sode. Rasdavote bendrą kalbą?
 
- Su paauglyste buvo sunkiau... Visi mėgdavo žiūrėti krepšinį ar formulės čempionatą, o man – arba sodai, daržai, arba tiesiog gamta. Eidavau pasivaikščioti ir ten semtis idėjų. Žiūrėdavau, kaip teka upeliai, kaip vienoje vietoje auga augalai, kaip kitoje, kokia santarvė su gamta. Taip ir būdavo – susikalbėti su bendraamžiais ne itin sekėsi. Ir iki šiol su daugeliu žmonių neturiu apie ką kalbėti – krepšinio visiškai nežiūriu, man jo gali nė nebūti.
 
- Daugeliui sodo darbai siejasi su prievole – savaitgaliais, kuriuos vaikystėje teko praleisti ravint...
 
- Tai turbūt vos ne masinė psichologinė problema. Anais laikais šeimos iš tiesų masiškai važiuodavo į sodų bendrijas, ten praleisdavo visus savaitgalius, dirbdavo, konservuodavo, nešdavo į rūsius – ir visur kartu vaikai. Dabar tie vaikai jau suaugę. Atvažiuoju projektuoti sklypo, klausiu: „Gal padarom daržą?“ O jie: „Ne, ačiū. Turėjome sodą, dabar negaliu net pažiūrėti į serbentą, braškę ar avietę.“ Žmonėms reikia reabilitacijos. (Šypsosi.)
Todėl ir kuriu naują laidų ciklą – apie gražią, draugišką, malonią sodininkystę. Jei įrenginėju šiltnamį, lysves, sodinu agurkus, pomidorus, paprikas – visko po truputį, tai noriu pateikti gražiai: su laistymo sistema, su apsauga nuo piktžolių, kad nereikėtų ravėti, kad darbas taptų visišku malonumu. Nes, patikėkite, nusiskinti savo daržovę ir ją suvalgyti – ne būtinybė, o privilegija. Tai kur kas geriau negu nueiti į restoraną: nuskini, suvalgai ir jauti – visai kitas skonis, kitas reikalas.


 
- Turite galimybę apžiūrėti daugybę sodų, pabendrauti su jų šeimininkais. Ar lietuviai, jūsų akimis, turi daug žinių apie sodininkystę?
 
- Žinių tikrai yra. Ir jei jau lietuvis ką nors žino, tai žino tvirtai: „Aš taip darydavau, taip sodindavau, ir baigta“. (Šypsosi.)
Nors naujovės sparčiai vystosi, lietuviai jas priima sunkiau. Neretas numoja ranka: „Aš viską žinau, neskaitysiu, nesidomėsiu.“ O be reikalo – ne veltui mokslas ir technologijos juda ta linkme, kad daržininkyste užsiimti būtų paprasčiau. Tą patį laistymą galima paversti malonumu, įdiegiant automatiką ir nebesukant galvos, ir nuo piktžolių apsisaugoti, ir augalų sveikatą palaikyti. Net pamaišyti lysvėje gražių vienmečių gėlių ar eterinių aliejų turinčių augalų su valgomomis daržovėmis – ir tai jau žinios.
O apželdinimo mados iš užsienio jau ateina į Lietuvą. Dekoratyviniame želdinime jos juntamos stipriai, daržininkystėje gal lėčiau, nes daržų žmonės dar kiek bijo. Štai visi įsivaizduoja šiltnamį kaip pažaliavusią plėvelę ant vamzdžių, o juk yra nuostabiai gražių stiklinių šiltnamių, kurie tampa arbatos gėrimo vieta – su staliuku, kėdutėmis, net židiniu. Ir šalia auga daržovės. Į tokį šiltnamį žiūrėsite kaip į gražiausią sklypo kampelį: jame malonu išbūti ir visą ankstyvą pavasarį, ir vėlų rudenį, nes viduje šilta.
 
- Smalsu, koks jūsų paties sodas? Sakoma, kad batsiuvys dažnai būna be batų…
 
- Oi, be batų nevaikštau. (Juokiasi.)
Džiaugiuosi, kad netrukus turėsiu viską. Greta daržo, oranžerijos ir šiltnamio įrenginėju penkias terasas ir penkias balkonų ekspozicijas – kiekvieną jų apželdinsiu vis kitaip. Įrengiau ir dekoratyvų sodą su atskirais sodeliais: vienas skirtas sausam kampui, kitas – drėgnam, dar kitas – šešėliui, ir, žinoma, atskiras sodelis rožėms.
Labiausiai džiaugiuosi, kad galėsiu žmonėms parodyti, kaip želdinti ir auginti – ir tam, kuris turi žemės, ir tam, kuris turi tik balkoną ar terasą. Kaip įsirengti lysves, šiltnamį – viską jie pamatys vienoje vietoje. Man tai tokia siekiamybė: kad būtų gražu, tvarkinga, kad neišgąsdintų ir žmonės norėtų patys panašiai pasidaryti, pasisemti idėjų. O ir pačiam toks darbas grąžina jėgų – sode maloniai pavargstu, bet dienos gale vis tiek jaučiuosi laimingas.
 
- Sodo darbus dalijatės su šeima, ar tai labiau jūsų sritis?
 
- Daugiausiai darbuojuosi aš. Kartais paprašau vaikų padėti – jei nori, padeda, jei ne, tai ne, nieko neverčiu. Dukra gal kiek labiau linkusi į gamtą, abu vaikinukai – į technologijas. Suprantu, kad pats buvau kitoks ir kažkuo išaugau. Tegul ir jie būna, kokie nori, svarbiausia – kad užaugtų geri žmonės.


 
- Esate minėjęs, kad kas rytą šeimai gaminate pusryčius. Maisto gamyba – dar viena aistra?
 
- Aistra nepavadinčiau, bet kartais mėgstu ką nors pagaminti. Kad pusryčius ruošiu aš, susiklostė netyčia – kelis kartus pagaminau, žmona apsidžiaugė ir aš iškart supratau, kad darbas sėkmingai perleistas man. (Šypsosi.)
 
- Jūsų žmona – farmacininkė, dirba su vaistiniais augalais. Ar pavyksta vienam iš kito pasimokyti?
 
- Tikrai taip. Aš pažiūriu: „Čia tą sodinsiu, čia tą sėsiu.“ O ji: „Šitas augalas turi tokių medžiagų, šitas – tokių, čia galima panaudoti taip.“ Protingi tie farmacininkai – kažkur tarp agronomo ir daktaro. (Šypsosi.)
Mes vienas kitą puikiai papildome: aš žinau, kokios reikia žemės, kokios vietos, o ji greitai pasako, kur tą augalą teisingai panaudoti.


 
- Sulaukėme vasaros. Ko skaitytojams patartumėte neatidėlioti?
 
- Ravėjimo. (Šypsosi.) Vos užsileidi, ir bėda: traukdamas piktžolę su didelėmis šaknimis išverti gabalą žemės, o su ja į paviršių iškyla naujų sėklų – štai vietoj vienos piktžolės jau turi penkias. O kuo mažesnę rauni, tuo mažesnės ir šaknelės. Net verta viena ranka prilaikyti žemę, o kita ištraukti piktžolę taip švelniai, kad žemė nė nepajustų, jog kas nors iš jos dingo.
Dar vienas paprastas dalykas: po sausros, kai žinai, kad naktį lis, vakare greitai sudrėkink patį dirvos paviršių. Tada žemė lietų sugers gerai. Antraip vanduo, kaip nuo sausos kempinės, nuteka šonais ir gilyn nepatenka.
 
- Mokote gaminti trąšas iš dilgėlių, raginate mažiau purkšti. Kur riba tarp to, kada augalui reikia žmogaus, o kada geriau leisti gamtai tvarkytis pačiai?
 
- Įsikišti irgi reikia mokėti. Pirmiausia svarbu parinkti augalui gerą vietą, tinkamai paruošti duobę, gerą gruntą, taisyklingai pasodinti ir pritvirtinti augalą, surasti jam gerus kaimynus. Paskui tik prižiūrėti – genėti, laistyti, patręšti – ir kenkėjų praktiškai nebūna. Bet jeigu pasodini blogai, augalą talžo vėjas, jis perkaista ir nusilpsta – iškart apspinta kenkėjai. Lygiai kaip žmogų: jeigu prastai savimi rūpiniesi, vaikštai šlapiomis kojomis, peršali – kimba viena liga, paskui kita, ir imi galvoti, ką kaltinti: gal prezidentą, gal ministrą? O iš tikrųjų tereikia savimi pasirūpinti – ir ligos puls rečiau. Sode viskas lygiai taip pat. Stebuklų nėra.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!