Siekia paneigti stereotipus
 
Dauguma šių moterų nė nesvajojo, kad vieną dieną žais futbolą, stebint šimtams sirgalių. Nesvarbu, ar jos buvo kilusios iš Kenijos kaimo, ar Prancūzijos priemiesčių, daugelis jų užaugo aplinkoje, kur futbolas buvo laikomas berniukų užsiėmimu.
 
Tačiau dabar jos gali atsiimti už prarastą laiką. 2025-ųjų balandžio pradžioje nedideliame Pietų Afrikos miestelyje įvyko vadinamasis Močiučių futbolo čempionatas, į kurį susirinko komandos iš septynių šalių.
 
„Žaisime su kamuoliu, – atidarymo dieną zulu kalba dainavo į stadioną įžengusi Pietų Afrikos komanda. – Močiutės žais futbolą.“
 
Kelnės – tik vyrams!
 
Jau vien nuvykti iki futbolo čempionato vietos daugeliui dalyvių buvo nemenkas iššūkis. Dvi amerikiečių komandos iš Bostono, nepaisant kelionės nuovargio ir tvankaus subtropinio klimato, turėjo būti pasiruošusios bėgioti paskui kamuolį, šypsotis ir dar dalyti sirgaliams miniatiūrines JAV vėliavėles. O štai mėlynais sportiniais kostiumais pasipuošusios Prancūzijos sportininkės žygiavo paskui milžinišką vėliavą, ant kurios didelėmis raidėmis buvo užrašytas jų komandos pavadinimas: „Les Reines du Foot“ (Futbolo karalienės). Vis dėlto dėmesio centre buvo vietinė komanda iš Pietų Afrikos Šiaurės rytuose esančio Tsaneno.
 
Beka Ntsanwisi sakė beveik neturėjusi palaikymo, kai 2007 metais pradėjo organizuoti vyresnio amžiaus moterų futbolo lygą. Tačiau filantropė ir buvusi Tsaneno radijo laidų vedėja nepasidavė ir savo svajonę pasiekė. Vienoje pirmųjų komandų žaidė Rossina Mathye, kuriai dabar 84-eri. Moteris prisimena, kad tuo metu, prieš išeidama į treniruotes, turėdavo ant šortų dar apsivilkti ir kulšnis siekiančią suknelę. „Matote, mūsų kultūroje kelnės yra skirtos tik vyrams“, – sako ji. Jei moterys norėdavo žaisti, jie, t. y. vyrai, neturėjo matyti, kas vyksta.
 
Išpopuliarėjo visame regione
 
Ilgai laukti, kol plačiai pasklis garsas apie močiučių futbolą, nereikėjo. Visame regione pradėjo burtis komandos. Pagerbdamos mylimas Pietų Afrikos nacionalines rinktines „Bafana“ („Berniukai, berniukai“) ir „Banyana“ („Mergaitės, mergaitės“), žaidėjos pasivadino „Vakhegula“ („Močiutės, močiutės“).
 
Kai 2010 metais Pietų Afrika surengė Pasaulio futbolo čempionatą, „Vakhegula“ žaidėjos jau buvo tapusios nedidelėmis vietos įžymybėmis. Netrukus PAR komanda gavo kvietimą atvykti į Bostone organizuojamą vyresnio amžiaus žmonių futbolo čempionatą.
 
Grįždama namo iš JAV B.Ntsanwisi mąstė, ar pavyktų surengti panašų močiučių čempionatą ir gimtajame mieste. Žinoma, Tsanenas iš pirmo žvilgsnio neatrodė kaip tinkama vieta tokiems renginiams. Juk apie 15 tūkst. gyventojų turintis miestas buvo gana apleistas. Nuo jo iki tarptautinio oro uosto Johanesburge reikia važiuoti net 5 valandas. Tačiau B.Ntsanwisi tuomet sau pažadėjo: „Vieną dieną surengsiu Močiučių pasaulio futbolo čempionatą!“
 
Autobusas įstrigo Zimbabvėje
 
Prireikė dešimtmečio, bet 2023 metais futbolo stadione, esančiame netoli B.Ntsanwisi vaikystės namų Tsanene, prasidėjo pirmasis Močiučių futbolo čempionatas, kuriame dalyvavo komandos iš šešių šalių.
 
2025 metais įvyko dar didesnis močiučių futbolo čempionatas. Be amerikiečių, prancūzų, togiečių ir keliolikos Pietų Afrikos komandų, pirmąjį čempionato rytą į stadioną įžengė komandos iš Kenijos ir Mozambiko. Tačiau vienos komandos trūko.
 
Prasidėjus atidarymo ceremonijai, Zambijos komandos autobusas tebebuvo įstrigęs kažkur Zimbabvėje. Daugiau nei 48 valandas komandos kapitonė Lillian Zulu stengėsi palaikyti komandos nuotaiką, nepaisant vis didėjančių kliūčių. Iš pradžių, likus dviem dienoms iki turnyro, Zambijos vyriausybės organizuotas autobusas išvyko keliomis valandomis vėliau. Kai autobusas privažiavo Zimbabvę, siena jau buvo uždaryta.
 
Neturėdamos kito pasirinkimo, žaidėjos miegojo autobuse. Dar viena diena ir naktis prabėgo važiuojant per Zimbabvę. „Trečiąją dieną – pirmąją turnyro dieną – jautėme, kad pralaimime, bet nenorėjome pasiduoti“, – prisimena 54-erių L.Zulu, dirbanti virėja.
 
Tačiau, likus mažiau nei valandai kelio iki PAR, autobusas, regis, pasidavė už jas. Jis sugedo. L.Zulu stengiasi negalvoti, apie tai, kas galėjo būti. Mėnesius prieš turnyrą jos komanda treniravosi keturis kartus per savaitę.
 
Prancūzijos Maradona
 
Tuo metu rungtynės jau vyko. Po įtemptos pergalės prieš Keniją rezultatu 1:0 PAR komanda pakėlė vartininkę ant pečių ir džiūgaudama pernešė per aikštę. Varžybas entuziastingai komentavo buvęs profesionalus futbolininkas Ishmaelis Maluleke. „Šiandien matome žaidžiančią Prancūzijos Maradoną“, – per vienas rungtynes sušuko jis.
 
„Sakome, kad šios moterys sensta, nebegali daryti tam tikrų dalykų, palikime jas ramybėje, – kalbėjo Togo komandos kapitonė Honorine Kobara Adjoa. – Bet čia jos atiduoda visą save. Būti čia labai motyvuoja.“
 
Daugeliui žaidėjų futbolo aikštė visą gyvenimą buvo vieta, kur sunkiomis gyvenimo akimirkomis galėjo bent trumpam atitrūkti nuo realybės. Moterys neretai užsimiršimo futbole pradeda ieškoti po artimųjų mirčių, skyrybų, susidūrusios su finansiniais sunkumais. Futbolas vienai „Vakhegula Vakhegula“ žaidėjų net padėjo atsigauti po vyriausiojo sūnaus mirties. 
 
Tikrosios nugalėtojos
 
Paskutinę turnyro popietę ant stalo aikštės viduryje buvo išrikiuoti trofėjai. Komentatorius vieną po kitos ėmė skelbti moteris, kurių žaidimas paliko didžiausią įspūdį – geriausią įvarčių mušėją, perspektyviausią žaidėją. Tada atėjo eilė apdovanoti geriausią suaugę.
 
„Tai Lilian iš Zambijos!“ – sušuko jis ir visa Zambijos rinktinė pakilo ant kojų. Komanda, kuri vos neatsidūrė už borto, dabar iš visų jėgų šaukė palaikydama moterį, kuri buvo jų kapitonė tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
Zambijos komanda į Tsaneną atvyko tik 22 valandą, gerokai po numatytų rungtynių. Tačiau organizatoriai sutiko rungtynes perkelti į kitą rytą. Zambietės sužaidė dvejas įtemptas rungtynes ir vos nepateko į ketvirtfinalį.
 
Taurę iškovojo „New England Breakers“ komanda, baudinių serijoje įveikusi Prancūzijos „Les Zamies“. Tačiau pergalę šventė ne tik JAV, bet ir Zambijos rinktinė.
„Džiaugiamės, kad nepasidavėme, – sakė L.Zulu. – Myliu savo komandą, nes mes nepasiduodame.“