- Ką tik su šeima grįžote iš Azijos – atostogavote?
 
- Filipinuose žaidėme turnyre, rinkome reitingo taškus – užėmėme antrą vietą. Po to dar dešimčiai dienų nuvykome į Balį su šeima, tad kelionę pavyko suderinti su trumpomis atostogomis. Labiausiai įsiminė vietinė kultūra, gamta ir ryžių terasos. Kartu pamatėme ir kitą realybės pusę: daug turizmo, šiukšlių, skurdo. Mes taip keliaujame – norime matyti tikrą vaizdą, o ne sėdėti resorte.
Prabanga atitrūkti, beje, pasitaiko retai: vakar jau turėjau dvi treniruotes, šiandien laukia dar dvi.
 
- Tiesa, netrukus laukia – 3x3 pasaulio čempionatas Varšuvoje. Jau prasidėjo pasiruošimas?
 
- Taip, dirbame po truputį – visos po pertraukėlių, tai įsivažiuojame palengva. Su komanda ir treneriu Dainiumi (Novicku – aut. past.) visada geras vibe’as, geros nuotaikos, ir rezultatai pastaruoju metu neblogi.


 
- Varšuvoje laukia stiprios varžovės – Prancūzija, Kanada, Japonija, Ukraina. Kuri kelia didžiausią nerimą?
 
- Kanada ir Prancūzija – tikros 3x3 grandės. Japonės – specifinė komanda: visos mažytės, nesuprasi, kada išmes. Bet ir mes ne pėsčios. Tiesą sakant, kuo sunkiau, tuo geriau. Mums patinka būti tomis underdogėmis, tomis nurašytomis, ne favoritėmis – tada geriau žaidžiame. Ant popieriaus atrodo, kad esame silpnos – reitingo neturime, nes 3x3 krepšinis yra reitinginis sportas, reikia nuolat dalyvauti turnyruose, o po metų taškai vėl nubraukiami. Bet viduje tikrai negalvojame, kad esame silpnos. Ne tie charakteriai, ne tie metai. Mums tik patinka, kad kiti taip mano. (Juokiasi.)
 
- Ir tada nemaloniai nustebinate varžoves…
 
- Tiesą sakant, jos jau žino, kad galime iššauti, kad esame pavojingos ir patyrusios. Prieš tokias, manau, sunkiausia žaisti. (Šypsosi.)
 
- Tą įrodėte ir prieš trejus metus iškovojusios 3x3 Europos žaidynių auksą. Pergalės įkvepia ar sukelia papildomą spaudimą pasirodyti gerai?
 
- Nebejaučiame poreikio kam nors ką nors įrodinėti. Dabar žaidžiame dėl savęs – norime laimėti, siekti aukščiausių tikslų. Tolumoje jau matosi Los Andželo olimpiada, todėl visas mūsų dėmesys sutelktas į rinktinės augimą ir rezultatą, o ne į kitų nuomonę. Žinome savo vertę, tačiau ją reikia pagrįsti darbu ir rezultatais aikštėje. Varšuvoje norime kovoti dėl vietos septintuke, o gal ir aukščiau.


 
- Su Vilniaus „Kibirkštimi“ vėl laimėjote Lietuvos čempionatą, buvote išrinkta finalo ketverto naudingiausia žaidėja. Kaip prisimenate šį sezoną?
 
- Psichologiškai sezonas atrodė ilgas. Rezultatai geri, bet asmeniškai man jis nebuvo pats įspūdingiausias. Retai kas kalba apie tai, kad kartais nebėra įdomu viską laimėti. Tame vaidmenyje sunku nusiteikti rungtynėms, susikaupti, o paskui džiaugtis pergale.
Lietuvoje esame visa galva stipresnė komanda – tai įrodėme ne kartą. Dabar vėl padarėme tai, ką privalėjome padaryti, tačiau didelio emocinio pasitenkinimo tos pergalės neatnešė. Kai į rungtynes eini žinodamas, kad greičiausiai laimėsi gana užtikrintai, sportas šiek tiek praranda savo žavesį.
Panašiai kaip Kauno „Žalgiris“: jis dalyvauja Eurolygoje, kur tikrai vyksta kova, o Lietuvos krepšinio lygoje dažnai žaidžia antra sudėtimi ir vis tiek pasiima pergales. Nieko nepakeisi – tikriausiai ir mums reikėtų fokusuotis į Europą.
 
- Sportininkams itin aktualus amžėjimo klausimas. Jaučiate kūno pokyčius, kurie primena, kad karjera ne amžina?
 
- Šiaip esu labai dėkinga savo kūnui – per visą karjerą neturėjau nei didelių traumų, nei operacijų, net nesu pratusi žaisti su skausmu. Daugeliui veteranų skausmą malšinanti tabletė yra kasdienė realybė, o aš dėl to truputį išlepusi. (Šypsosi.)
Bet apskritai pokytį jaučiu. Jau ir keliai pamaudžia, ir krūvio norisi mažiau. Turbūt ir psichologiškai leidžiu sau eiti fiziškai žemyn. Esu nusistačiusi profesionaliai žaisti dar vienerius metus – tiek mano kūnas, manau, ir laikys.
 
- Vadinasi, jau ruošiatės karjeros pabaigai?
 
- Turbūt taip. Jeigu pergalės nebedžiugina, jeigu labiau norisi vaiką ryte nuvežti į mokyklą ar būrelį, negu važiuoti į treniruotę – tai jau ženklas. Jaučiu, kad ta pabaiga artėja.
Esu suplanavusi dar vienerius metus žaisti profesionaliai, užbaigti etapą rinktinėje, sužaisti Lietuvos čempionate, o vėliau galutinai užversti ir 3x3 krepšinio puslapį. Po to norėčiau skirti sau pereinamąjį laikotarpį – dvejus ar trejus metus pailsėti, pasižiūrėti, kas man patinka ir artima. Turiu šeimą, vyrą, kuris palaiko, taip pat ir finansinį stabilumą. Stengiuosi savęs nespausti ir nepanikuoti – karjerą jau padariau, antros daryti nenorėsiu. Tiesiog ieškosiu, kas man patinka, ir atsiduosiu šeimai.
 


- Jūsų sūnui jau septyneri. Kaip sekėsi ir sekasi derinti sportą ir motinystę?
 
- Kai sūnus gimė, mano vyras Arnas, taip pat krepšininkas, sustabdė karjerą, kad galėčiau ją tęsti aš. Ketverius metus gyvenome Ispanijoje ir Lenkijoje – aš žaidžiau, jis buvo su vaiku. Žinojome, kad sprendimas teisingas – Arnas vyresnis, traumuotas, o aš galėjau daugiau pasiekti. Tuo momentu taip buvo geriau ir finansiškai, ir visapusiškai. Bet nežinojome, su kuo susidursime emociškai.
Man buvo labai sunku – jaučiau didelę kaltę, kad palieku vaiką. Vyrui irgi buvo sunku: ir mane tokią matyti, ir pačiam, nutraukus karjerą visą parą sėdėti namie su mažyliu. Jautėmės einantys prieš srovę – gamtiškai, emociškai atrodė, kad turėtų būti atvirkščiai. Iškart sau pasakiau: jeigu turėsiu daugiau vaikų, tai tik baigusi karjerą.
Dar ir dabar laukiu, kol nuslūgs kaltė. Dažnai jaučiu, kad ne viską atiduodu savo vaikui. Todėl ir noriu kitą gyvenimo etapą skirti jam.
Per karjerą sutikau daug merginų, kurios krepšininkės kelią baigė vienišos, be šeimos, ir klausė – kodėl? Todėl, kad negali turėti visko, kas geriausia. Aš visą laiką tai žinojau: galbūt nebūsiu geriausioje komandoje, bet turėsiu šeimą. Galbūt vasarą nevažiuosiu į rinktinę, bet pailsėsiu su artimaisiais. Stengiausi ieškoti to balanso ir paskui savęs nemušti, kad rezultatai ne tokie, kokie galėjo būti.
 
- To balanso ieškote visur?
 
- Man labai svarbi psichologinė sveikata, leidžiu sau dalykus. Žinau, kad pusryčiams vien bandelės – negerai. Na, ir kas? Kai vyras pamato mane susikrimtusią, sako: „Susileisk to šokolado.“ (Juokiasi.) Visą savaitę paskui valgysiu sveikai, bet šiandien galiu suvalgyti šokoladą ir būti laimingesnė.
Matau daug atletų, kurie nešioja apyrankes, skaičiuoja miegą, atsistatymą – tokius robotukus. Aš taip nedarau, nes turbūt išprotėčiau. Nesakau, kad esu geras pavyzdys – galbūt pasiekčiau daugiau, jeigu skaičiuočiau kalorijas, gerčiau papildus, stebėčiau miegą. Bet aš turbūt perdegčiau arba nukentėtų fokusas į šeimą. O aš noriu turėti ir viena, ir kita – tegul ir aštuoniasdešimt procentų, ne šimtą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!