Klaipėdos muzikinio teatro scenoje nuskambėjo lietuviška „Mamma Mia!“ premjera, kurioje mamos Donos vaidmuo patikėtas grupės „Studija“ vokalistei Editai Bodrovaitei. Prieš beveik dvejus metus išgyvenusi reto autoimuninio encefalito sukeltą komą ir iš naujo išmokusi kalbėti, vaikščioti bei dainuoti, klaipėdietė dalijasi, ką reiškia sugrįžti į sceną ir kodėl muzikinis teatras tapo didžiausia reabilitacija.
„„Mamma Mia!“ man labai padėjo: pagerino atmintį, patobulino garso ilgį ir kokybę. Pradėjau sportuoti, grįžau į tenisą, kartą per savaitę dirbu su asmeniniu treneriu. O nuolatinis buvimas scenoje, bendravimas ir repeticijos turbūt ir buvo didžiausias jėgų šaltinis“, - sako grupės „Studija“ vokalistė Edita Bodrovaitė.
-
Miuziklas, kurio dainas žino visa Europa, suskambo ir Klaipėdos scenoje. Kokie jausmai po „Mamma Mia!“ premjeros?
- Sunku apibūdinti. Šį laikotarpį priimu kaip dovaną, o ne kaip savaime suprantamą dalyką. Man tai – gyvenimo pergalė ir įrodymas, kad labai norint ir daug dirbant, viskas yra įmanoma. Žinoti, kad esu dalis tokio projekto, man – tikras stebuklas.
Nusilenkiant scenoje netgi apėmė liūdesys, kad pasirodymas jau baigėsi.
(Juokiasi.) Susiformavo nuostabus kolektyvas – aplink vien profesionalai, kurie dosniai dalijosi tiek žiniomis, tiek šiluma.
-
Darbas muzikiniame teatre skyrėsi nuo tau įprastos koncertinės veiklos? Sunku buvo persijungti?
- Sunkiausia buvo priprasti prie tempo. Koncertuoti su grupe – viena: žinai, kad ketvirtadienį-šeštadienį koncertuoji, o sekmadienį-trečiadienį turi laisvas dienas. Atvažiuoji į
soundcheką, pakoncertuoji, grįžti namo – viskas aišku. Teatre kitaip: repetuoji beveik kasdien – ryte ir vakare. Persirengti tarp scenų reikia per minutę – vienas kostiumas, kitas – spėsi, nespėsi. Bet būtent dėl to teatras turi savo aurą, žavesį. Gali pavargti, gali pykti ar verkti, bet jis vis tiek turi tą
kažką, kas nepaleidžia.
Didžiausias iššūkis man buvo vaidyba. Po ligos visi su atmintimi susiję dalykai tapo daug sudėtingesni – sunkiai įsiminiau tekstą, nepaisant to, kad jo nedaug ir jis nesudėtingas. Bet sujungti veiksmą, garsą, tekstą ir judesį į visumą – buvo reikalų. Kūnas darydavo priešingai, nei reikia: sustingdavo ten, kur turi būti laisvė, judėdavo ten, kur judesių nereikia.
Pasitarusios su kolege Sandra Lebrikaite supratome paprastą tiesą: tai nėra talento klausimas. Tai sunkus, juodas darbas. Bandžiau savęs neplakti ir nekaltinti. Žinojau, kad man asmeniškai reikia daugiau laiko, ir viskas ateis – kaip žirafai, vėliau.
(Juokiasi.) Taip ir nutiko.
- Prieš metus pasakojai, kad balsas po ligos dar neatsigavo, nesudainuoji nė pusės ankstesnio grupės repertuaro. O dabar atlieki bene svarbiausią spektaklio vaidmenį. Kaip tau pavyko?
- Prisimenu, nuvažiavau pas balso stygų gydytoją, ji parodė padarytą nuotrauką ir tiesiai pasakė: „Edita, tau reikėtų pagalvoti, ką dar gyvenime galėtum veikti.“ Galvoju – kaip suprasti „ką dar galėtum veikti“?
(Juokiasi.)
Vėliau nuvažiavau pas kitą gydytoją. Jis apžiūrėjo stygas ir pasakė: „Gražios baltos stygos. Matai?“ Tada paaiškino, kad jas prilaikantis raumuo turi atsigauti, sutvirtėti kaip koks
six packas. Sugrįžau pas pirmąją gydytoją, ji dar kartą mane apžiūrėjo ir pasakė: „Jeigu nebūčiau tavęs gydžiusi ir nebūčiau mačiusi tavo balso stygų prieš dvi savaites, sakyčiau, kad meluoji, kad rodai svetimą nuotrauką. Taip nebūna.“
Tai tikrai buvo tikėjimo galia. Kai į reabilitaciją atvažiavau vežimėliu, vyrui patarė pirmame aukšte įrengti dušą, miegamąjį, paruošti lazdelę ar vaikštynę. Bet jau po pirmos savaitės skaudančiais raumenimis dariau atsispaudimus. Mano reabilitologė sakė: „Edita, pusės pratimų, kuriuos darai, aš sveika būdama nepadaryčiau. Nemačiau dar šitaip norinčio gyventi žmogaus. Man jau po trijų valandų buvo aišku, kad tu atsistosi ant kojų.“
-
Ir visai netrukus jau leidaisi į turą su grupe?
- Negalėjau visko padainuoti, bet dainavau, kiek galėjau. Labai daug dirbau – kvėpavimo pratimai, technika, lankiau specialų kaklo masažą pas gydytoją Austėją Pečeliūnienę. Palengva grįžau.
„Mamma Mia!“ man labai padėjo: pagerino atmintį, patobulino garso ilgį ir kokybę. Pradėjau sportuoti, grįžau į tenisą, kartą per savaitę dirbu su asmeniniu treneriu. O nuolatinis buvimas scenoje, bendravimas ir repeticijos turbūt ir buvo didžiausias jėgų šaltinis.
Dabar gyvenu savo svajonėje, vienareikšmiškai.
-
Beje, kaip pavyko įsijausti į Donos vaidmenį?
- Na, bandžiau įsivaizduoti, kaip turi jaustis moteris, į kurios dukros vestuves grįžta visi trys praeities vyrai… Baisu, tiesą sakant.
(Juokiasi.) Čia jau ne komedija, o tragikomedija.
Vis dėlto man šis vaidmuo atsivėrė per motinystę, mamos energiją. Įkvėpimo sėmiausi iš kasdienybės su sūnumi. Mano kolegė (Beata Ignatavičiūtė – aut. past.) vaikų neturi, bet ji užaugo didelėje šeimoje, turi dukterėčių, sūnėnų – motiniškų instinktų jai irgi netrūksta. Kiekviena atsinešėme savą Doną, kuri scenoje turi būti tvirta, savarankiška, moteriška ir labai stabili. Jeigu Dona scenoje per pikta arba per silpna – viskas griūna.

-
Miuziklas tavo kelyje – nauja teritorija. Iki tol – džiazas, popmuzika, muzikinis projektas. Galėtum išskirti, kuri iš šių scenų tau pati artimiausia?
- Visos scenos man
fainos. Tokio chameleoniškumo mane išmokė Steponas Januška. Tiesa, į klasiką nepretenduoju, bet popmuzika, džiazas, miuziklas – viskas iš to paties išauga, viskas šalia. Kuo labiau gebame prisitaikyti, tuo lengviau.
Šiuo metu studijuoju Vytauto Didžiojo universitete ir turiu klasikinio dainavimo paskaitas. Tose paskaitose nesijaučiu labai patogiai. Bet ir čia pavyksta gražių dalykų, pagauna azartas, todėl tiesiog žaidžiu.
Dabar gyvenimą man norisi gerti kibirais. Niekas nežino, ar rytoj, atsisveikinę su žmogumi, jį dar sutiksime. Visos patirtys mane išmokė kasdienybės grožio. Ten, kur esu, atiduodu šimtą procentų.

-
Muzika tau – ne tik darbas. Muzikinė aplinka supa ir namuose: vyras Vaidas – profesionalus gitaristas, sūnus Dominykas puikiai groja būgnais…
- O taip. Kai išvykstame atostogų, jau kokią septintą aštuntą dieną Vaidas pradeda verkti, kad pirštai atprato nuo stygų, kad pasiilgo gitaros… Tai yra vienintelė mano konkurentė.
(Juokiasi.)
Dominykas turi absoliučią klausą, anksčiau grojo būgnais, bet nugalėjo meilė krepšiniui. Beje, mano močiutė dainavo, o mama žaidė krepšinį. Dabar aš dainuoju, o Dominykas laksto aikštelėje.
(Šypsosi.)
Namuose mes muzikos nesiklausome – mes ją analizuojame: girdėjai, koks įdomus rifas, kaip čia balsas panaudotas… Tikrai nėra paprasta gyventi su muzikantais.
(Juokiasi.)
- Vadinasi, išanalizavote ir šių metų Euroviziją? Kas labiausiai patiko?
- Man gėda prisipažinti, bet nesu Eurovizijos fanė. Šiais metais nežiūrėjau nė vieno pasirodymo. Žinau tiktai mūsų dainos ištrauką „Sólo quiero más“.
(Šypsosi.)
Beje, turiu tokią svajonę – pabaigti savo dainą. Pradėjau ją dar prieš ligą, po ligos vis nedrįstu prie jos grįžti. Idėja yra, mintis yra. Galvoju – dabar arba jau niekada.
- Ir tada į Eurovizijos atranką?
- Na, iki Eurovizijos man dar reikia paaugti.
(Juokiasi.)
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!