Esmę sugromuliuoti ir padės tas jau minėtas, bet retoje šventėje beužtinkamas žaidimas – virvės traukimas. Štai, koks tyrimas kadaise buvo atliktas.
 
Prancūzas M.Ringelmanas (tyrinėjęs darbo našumą) pamatavo virvę traukiančiųjų jėgas. Ir nustatė: kuomet virvę į savo pusę traukė vienas žmogus, jis išnaudojo beveik 100 procentų savo jėgos (jei tiksliau, apie 95 procentus). O kuomet prie vieno ir kito virvės galo stojo jau po du žmones, jie į savo pusę ją traukė tik 70-80 procentų jėgelių naudodami. Toliau – dar gražiau: kai į abu virvės galus įsikabino po aštuonis vyrus, kiekvienas jų išnaudojo vos 45 procentus savo pajėgumo. Kodėl taip, o ne kitaip?
 
Pagrindinė priežastis – atsakomybės išskaidymas (kiekvienam „traukikui“ pasirodė, kad ir kiti sėkmingai atliks jo darbą). Kitos priežastys – sunkiau matomas įdirbis ir motyvacijos sumažėjimas (kiekvienas žmogus manė, kad jo pastangos didelės įtakos galutiniam rezultatui neturės).
 
O dabar šią „virvę“ perkelkim į komandinį darbą biure; į grupinį projektą mokslo įstaigoje; į sporto komandą (Lietuvos futbolas?); ar net į daugiabučio gyventojų rūpestį bendromis erdvėmis... Išvada: 19-ajame amžiuje „surastas“ Ringelmano efektas nenumirė. Jis sėkmingai gyvuoja! Ir tai yra priežastis, leidžianti dar giliau lįsti į brūzgynus ir aiškintis, dėl ko mes vieni kitiems... patinkam arba nepatinkam. Kalbėsim apie tai, kad ne tik virusus vieni kitiems perduodame, bet (daug dažniau!) ir nuotaikas. Ir emocijas (teigiamas, bet ilgiau atmename neigiamas).
 
Vieną virvę traukti retokai betenka. Bet gi „virvę traukiate“ ir kartu su bendradarbiais tame pat biure sėdėdami. Ir toje pat auditorijoje paskaitos klausydamiesi. O su daugiabučio kaimynais kaip? Kodėl vieni jų jau tapo bičiuliais, su antrais nesisveikinate, nes ligi šiolei nepažįstate, o su kai kuriais net laiptinėje prasilenkti nesinori?
 
Klausimai nėra vien retoriniai. Nes pagrindinė šitokių rašinių skaitytoja ponia Grabanotoji Buhalterė į klausimus atsakė nė nemirktelėjusi: „Todėl, kad jie – toksiški žmonės.“ Visokiausių žinynų pagalba pabandžiau išsiaiškinti, ar iš tikrųjų toksiški žmonės egzistuoja. Jei taip, iš kur jie randasi? Kokie motyvai skatina toksiškai elgtis? Štai ir atsakymas, kurį padiktavo modernusis visažinis (ir, ko gero, toksiškas?) dirbtinis protas.
 
„...Toksiški žmonės yra tie, kurių elgesys nuolat neigiamai veikia kitų emocinę savijautą, santykius ar pasitikėjimą savimi. Tai nėra medicininė diagnozė, tik apibūdinimas žalingam elgesiui. Požymiai – kritika ir menkinimas, manipuliavimas kaltės jausmu. Dramatizavimas ir konfliktų kūrimas, empatijos stoka. Tiesos iškraipymas savo naudai ir kitų kaltinimas dėl savo problemų...“ Ir t.t.
 
Tikroji mokslinė literatūra toksiškų piliečių egzistavimą dar patvirtina papildomais teiginiais: rašoma, kad tokie žmonės nebūna nuoseklūs ir niekuomet nepripažįsta savo klaidų. Ir verčia kaltais pasijusti aplinkinius. Ir, ką veik visi esame patyrę, net ir trumpas susitikimas su jais dažnai sugadina visą dieną.
 
Psichologijos pradžiamoksliuose apie jokią virvę ar jos traukimą nerašoma. Reiškinys įvardijamas paprastai: tai – emocinis užkratas. Jis gali būti ne tik blogas, bet ir geras. Pavyzdžiai.
 
Atsisveikindama su Vladu Garastu senoji karta prisiminė tuos emocijų pliūpsnius, valdžiusius Lietuvą po mūsų krepšinio pergalių. Didžiulis emocinis užkratas buvo apglobęs šalį per „Baltijos kelią“ ar Sausio 13-osios tragediją. Emociniai užkratai – ir kai kurių bankų griūtis, ir net Covid-19 pandemija. Nedaugelis prieš visa tai atsilaikė.
 
Ir, jei akimirkai nuo rašinių ir TV atsitrauksit, ar nerasit savyje vis dar tūnančių bent dešimties emocinių užkratų? Dėl šaltos vasaros; dėl oro balionų sugadinto lėktuvo skrydžio; dėl visada neišlygintų orų pranešėjo kelnių. Emocijos ima slėgti.
 
Todėl, kad dieną lengva būti bejausmiu. Bet ateina vakaras ir jūs kažkodėl suprantate, kad gėrio yra daug mažiau nei blogio: nes minusai pastebimi kur kas stipriau nei pozityvas. O nuolatinė įtampa mažina saugumo jausmą.
 
Tarsi nutolta nuo pagrindinės temos. Tačiau tikslas pasiektas: bandžiau įrodyti, kaip iš normalaus piliečio „pasigamina“ toksiškas. Toks, kuris rytojaus dieną savo elgesiu ir kalbomis galbūt apnuodys visą kolektyvą: leis virusui toliau plisti.
 
Kas liko? Ogi tai, kas visuomet artėjant pabaigai lieka: pamokymai, kaip nuo emocinių užkratų atsiriboti ir kaip neleisti bjauriam daigui galvą iš dirvos kišti.
 
Nors esu linkęs necituoti abstrakčių filosofinio pobūdžio savęs „užkalbėjimų“, šis atvejis tebūnie išskirtinis: jums teks pasikalbėti su... savimi. Klausimas – tik vienas. Vos pajutę, kad kas nors kėsinasi į jūsų nuotaiką ir gyvenimiškas nuostatas, paklauskit savęs: ar tai mano reakcija, ar aš jau perėmiau kieno kito nuotaiką?. Patarimas Nr. 2 (svarbus ir nesunkiai įvykdomas): jei kas nors artimoje aplinkoje skleidžia negatyvą, apribokite kontaktą. Patarimas Nr. 3: emocinė detoksikacija – turinio filtravimas. Patarimui Nr. 4 prireiks šiek tiek vaidybos: pasistenkite toksiškam piliečiui būti... abejingi. Bet net šie keturi punktai, kartu sudėjus, nebus tokie veiksmingi kaip paskutinysis. Jis – svarbiausias, patikrintas ir stipriausias. NESIGINČYKITE!
 
Toksiški žmonės yra ginčų ir kitokių skandalų iniciavimo meistrai. Todėl neturite tam pasiduoti. Kontroliuokite emocijas! Jei ginčysitės ir jūs, labiau patyręs priešininkas neišsigąs ir galiausiai laimės. Toksiškuose santykiuose dar labiau įstrigsite.
 
Jau veik ir pabaiga. Bet tikrai ne viskas aptarta. Pavyzdžiui, galima visą veikalą parašyti apie emocinius užkratus, kuriuos į kolektyvą atneša (ir visiems tikrai ne po lygiai padalina) vadovai.
 
Arba apie tai, kad galbūt jūs ir esate tas blogietis, kitiems neigiamas emocijas saujomis barstantis? Kaip padėti kolektyvui nuo jūsų atsiriboti? Patarimai kaupiami.
 
Ir dar vienas variantas. Visai gali būti, kad kolektyvas, į kurį įsiliejote, jūsų nepriima. Tapote kuo? Ogi atpirkimo ožiu. Taip būva ir darbo, ir mokslo kolektyvuose, ir net šeimoje. Gera tema. Ir ji nagrinėtina tik todėl, kad vadinamajam atpirkimo ožiui visuomet priskiriama daugiau atsakomybės, nei jis iš tikrųjų gali „pavežti“.
 
Bet vis vien svarbiausiuoju lieka patarimas: nesiginčykite. Bent jau pabandykite be ginčų praleisti likusią dienos dalį.