- Violeta, pradėkime nuo svarbiausio – kaip sveikata?
 
- Turėjau įtemptą laikotarpį ir jutau, kad organizmas duoda signalus – reikia stabtelėti. Tad vasarą pasilikau tik kelis spektaklius ir nusprendžiau susitvarkyti gyvenimą.
Tris mėnesius stebėjau save, rašiausi visokius įtarimus. Pasidariau plataus spektro kraujo tyrimus, kardiogramą, pasiėmiau siuntimus pas dvylika specialistų – nuo dermatologo iki endokrinologo, ginekologo, tikrinausi inkstus, akis, širdį. (Juokiasi.) Net medikai stebisi ir klausia: kodėl taip? O aš noriu aiškumo, noriu žinoti. Juk sunkiausia – išgirsti iš gydytojo lūpų: „Kur jūs anksčiau buvot?“.
Nesakau, kad neturiu ką veikti, bet amžius daro savo, galiojimo laikas eina į pabaigą. Aš tiesiog noriu kokybiškai senti ir neleisti sau sugriūti. Kai namas sugriūna, jį atstatyti labai sunku. O jei tereikia pašalinti sieną ar perkelti kelias plytas, dar galima jį pataisyti.
 
- Tai dabar ramiau?
 
- Tikrai taip. Man beprotiškai svarbu jaustis ramiai. Juk žmogui labiausiai trūksta vilties ir saugumo jausmo. Saugumo niekada ir nebus – jo neužsitikrinsi, prisikrovęs pilnas spinteles kruopų ir makaronų. O štai vidinis žinojimas ir ramybė duoda tai, ko reikia labiausiai.
Man per mišias labiausiai patinka akimirka, kai linkime vieni kitiems ramybės. Dabar aš galiu jos linkėti visiems, nes pati esu rami. (Juokiasi.)


 
- Užsiminėte, kad vasarą vis tiek išvysime jus scenoje. Vieni ją renkasi patys, kitus scena pasirenka pati – kaip buvo jūsų atveju?
 
- Grįžtant į tolimą praeitį, tokią buvimo šiame pasaulyje formą pasirinkau, kad pabėgčiau nuo savo kompleksų. Buvimas scenoje leido man būti tokiai, kokia noriu būti. Dabar iš visų paauglystės kompleksų liko tik vienas – kad jų nebėra. (Šypsosi.)
Nors, kad ir kaip keista, esu visiška introvertė – galėčiau gyventi viena miške. O pasirinkau specialybę, kur esu priversta būti su žmonėmis ir žmonėms. Bet tai manęs neerzina. Pažįstu daug atlikėjų, kurie tą daro puikiai, tačiau žmonės juos ima erzinti, ir jie sudega.
Aš priimu ir juodąją šio darbo pusę: tu sau nebepriklausai, priklausai žmonėms, jie reikalauja būti tokiu, kokį nori matyti. Paprastai, kai tave bando kontroliuoti, imi bėgti nuo kontrolieriaus. O aš nebėgu. Esu žmonių žmogus ir tą priimu kaip duotybę. Jeigu nuo mano pasakojimų apie tai, ką išgyvenau, žmonėms palengvėja, – tai kodėl gi ne?
 
- Daug kalbate apie ramybę ir paleidimą. Bet juk ne viskas priklauso nuo mūsų – kaip nepasiduoti pykčiui, negatyvui, kurį provokuoja aplinka?
 
- Man visada patiko skulptoriaus Renė Rodeno atsakymas, kai jo klausdavo, kaip iš didžiulio akmens luito jis sukuria tokias fantastiškas skulptūras. Jis sakė labai paprastai: nuo akmens nukapoju visa, ko nereikia, ir lieka kūrinys. Lygiai taip ir gyvenime – kai išmeti tai, ko nereikia, piktus, smulkius žmones, bereikšmes situacijas, viskas tampa paprasčiau.
Labai nemėgstu žodžio „kovoti“ – „kovoti“ su vėžiu, su trūkumais. Aš niekada nenoriu kovoti su savimi, nes tai reikštų, kad kovoju su pačiu nuostabiausiu pasaulio žmogumi, vieninteliu, vertu didžiausios meilės. (Šypsosi.)
Visuomenė nuolat tave provokuoja, bado, kad pasiduotum ir iš tavęs prasiveržtų pyktis. Nereikia veltis į tai, kas nuo tavęs nepriklauso. Prisimenu filmą „Aštuoni su puse“ – Mastrojanis (aktorius Marcello Mastroianni – aut. past.) ateina pas Dievą ir sako: „Dieve, kodėl taip sunku gyventi? Aš taip pavargau, nebegaliu.“ O Dievas atsako: „O kas tau žadėjo, kad bus lengva?“
Svarbiausias mūsų tikslas – išgyventi kiekvieną dieną ir džiaugtis, kad ta diena taip praėjo.


 
- Humoras padeda?
 
- Manau, kokie 75 procentai visko, ką darau, remiasi į humorą. Aišku, ne visada pataikau – skiriasi žmogaus humoro suvokimo lygis. Būna, po pirmo bandymo jau suprantu: ne ten atvažiavau. (Juokiasi.) Man pačiai atrodo baisiai juokinga, o žmogus žiūri taip, lyg norėtų iškviesti policiją. Yra ir žmonių, kurie manęs negali pakęsti. Viena moteris kartą pasakė: su tokiu arklišku humoru tau tik į kapus.
Kartais pagalvoju, kad jau reikia liautis, nes matau – žmogus nesijuokia. O paskui jis prieina ir sako: „Violeta, neatsimenu, kada taip gyvenime prisijuokiau.“ Galvoju, tyčiojasi… O, pasirodo, kai kurie iš teisų sugeba juoktis giliai viduje.
 
- Humoristai ginčijasi – ar iš visko galima juoktis?
 
- Apie tai rašiau dar kursiniame darbe. Išvada visur ta pati: juoktis galima iš visko, tik reikia žinoti laiką ir vietą. Negali prie karsto artimiesiems pasakyti, kaip juokingai velionis atrodo. Yra dalykų, kur vis dėlto reikia susilaikyti.
Buvau ne viename jaunųjų atlikėjų ir jaunosios mergaičių kartos stand-up komedijoje – viskas ten gerai, bet ne mano. Kai pradedi vartoti žodžius, kurie žmogui sukelia nepatogumą, jis ima ne juoktis, o nepatogiai kikenti, nes išgirdo tai, ko kasdien nevartoja. O kikenimas dar nereiškia, kad smagu.
Man humoras – tai mygtukas, kuris nuleidžia garą. Kai įtampa nebepakeliama, vienu sakiniu gali atsipalaiduoti, pažvelgti į tą pačią situaciją iš kito taško ir pamatyti, kad nieko baisaus nėra. Pabandykite garsiai pasijuokti kelias minutes – tai išvargina kaip sporto salė. Įsijuokus net jėgų nebelieka, nes organizmas išskiria visokių geriausių medžiagų, ir pasidaro gera lygiai kaip nuo geriausių vaistų. Jei tik tą būtų galima sintetiškai pagaminti! (Juokiasi.)


 
- Šimtas dvidešimt tūkstančių sekėjų kiekvieną savaitę laukia jūsų dienoraščio „ViPirmadienis“. Kas paskatino rašyti?
 
- Rašiau visada – net būdama uždaras, introvertiškas vaikas. Daug skaičiau, o tai, ką sukrauni savyje ir perleidi per visus filtrus, kada nors vis tiek prašosi išeiti. Sūnus vieną dieną pasakė: „Mama, tu turi duoti žmonėms.“ Jis ir sukūrė man tą puslapį.
Aš tik metu akmenį į vandenį, o žmonės patys pasakoja apie savo likimus, meiles, išgyvenimus, skaito ir palaiko vieni kitus. Jei kas ima įžeidinėti tuos, kurie sėdi prie mano stalo, be jokių aiškinimų uždarau jiems duris.
Aš tenoriu vieno – kad žmogus nustotų bijoti būti savimi ir drįstų garsiai pasakyti: taip, aš toks, ir mane tokį Dievas išleido į pasaulį. Niekam nedarau blogo – tad priimkite mane.
 
- Tiek pozityvo ir šviesos. O apsiniaukusi Violeta egzistuoja?
 
- Aišku, egzistuoja. Tada ji įlenda į lovą, užsidengia galvą ir nemato pasaulio. Bet tą leidžiu sau kokias penkiolika minučių. Tada keliuosi ir einu prie vandens, į mišką įsikrauti. O jei to neužtenka, ieškau žmonių, kurie mane įkrautų. Pirmiausia – anūkė, nes babi tiesiog negali būti apsiniaukusi. Patys artimiausi ir duoda tą viltį.
Seniai supratau, kad blogiausia, ką žmogus gali sau leisti, – savęs gailėtis. Baisiausia frazė, kurią girdžiu iš kitų: „Tau tai gerai.“ Viduje visada atsakau: o kodėl tau blogai?
Kartą savo laidoje kalbinau profesorių ir klausiau ilgaamžiškumo paslapties. Jis pasakojo apie didelius tyrimus Japonijoje: ilgiausiai gyvena ne tie, kurie nerūko, negeria ar sportuoja, o tie, kuriems tiesiog viskas gerai, viskas tvarkoje, kurie į pasaulį žiūri pro rožinius akinius. Tokia ir aš.