- Psichiatrija Lietuvoje yra viena sparčiausiai besikeičiančių medicinos sričių. Kaip tai paaiškintumėte?
 
- Iš dalies taip nutinka dėl poreikio pasivyti, kas nebuvo padaryta sovietmečiu. Todėl atsiranda ne šiaip naujų vaistų ar gydymo būdų, bet iš esmės naujos paslaugų grupės: aktyvus gydymas bendruomenėje, buvusių pacientų įtraukimas į gydymą („peer to peer“).
Ypač džiugina ženklus požiūrio pasikeitimas į psichikos ligas, jomis sergančius žmones ir pačius psichikos sveikatos specialistus. Negaliu sakyti, kad stigma visai išnyko, tačiau ji labai sumažėjusi.
 
- Anksčiau psichiatrija dažnai buvo siejama su ilgalaikiu stacionariniu gydymu. Kada imta suprasti, kad vien stabilizuoti būklę nepakanka?
 
- Atgavus nepriklausomybę, 1990 metais vidutinė paciento gulėjimo psichiatrijos ligoninėje trukmė buvo 72 dienos. Pastaraisiais metais ji tėra apie 15-17 dienų. Svarbiausias veiksnys – pasikeitęs požiūris į psichikos problemų turintį žmogų. Jeigu sovietmečiu toks žmogus buvo laikomas nepageidaujamu visuomenėje, netgi potencialiai pavojingu, dabar pagrindinis tikslas yra grąžinti jį į visuomenę kaip visavertį žmogų.
Svarbus žingsnis mažinant stacionaro reikšmę buvo 1999 metais įsteigti pirminiai psichikos sveikatos centrai. Jeigu anksčiau ambulatorinėje grandyje dirbo tik vienas psichiatras, centruose su pacientu pradėjo dirbti visa komanda: psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas.
Nuo Hipokrato laikų žmonėms „dėl sveikatos“ buvo siūloma atsipalaiduoti, melstis, būti gerame ore, mankštintis, mėgautis vandens procedūromis. Galbūt tai ir yra reabilitacijos suvokimo pradžia – kad neužtenka pasveikti nuo ligos, bet svarbu ir sveikatintis, išlaikyti stiprią sveikatą.
 
- Ką šiandien vadiname psichosocialine reabilitacija? Kaip ją apibūdintumėte ne specialistams?
 
- Psichosocialinė reabilitacija – tai kompleksinė pagalba žmonėms, patiriantiems psichikos sveikatos sutrikimų ar jų pasekmes. Jos tikslas – padėti atkurti kasdienio gyvenimo įgūdžius, stiprinti savarankiškumą ir pamažu grįžti į įprastą socialinį gyvenimą. Ji ypač svarbi po ligos paūmėjimo ar krizės, taip pat esant ilgalaikiams sutrikimams, kai reikalinga nuosekli, tęstinė pagalba.
Psichosocialinės reabilitacijos kursas yra tarsi tarpinė stotelė tarp ligoninės ir namų. Šis laikotarpis orientuotas į atsigavimą plačiąja prasme, skiriamas stiprinti sveikąją paciento asmenybės dalį.
 
- Kaip realiai vyksta toks kursas?
 
- Procesas pradedamas nuo individualaus paciento poreikių įvertinimo. Remiantis juo sudaromas personalizuotas pagalbos planas. Su pacientu dirba skirtingų sričių specialistai: gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, psichologas, socialinis darbuotojas, ergoterapeutas, psichikos sveikatos slaugytoja.
Plane aptariame pagrindinį tikslą, kurį įvardija pats pacientas – pagerinti pykčio kontrolę, sudėlioti dienotvarkę, stabilizuoti emocijas, daugiau bendrauti, nebijoti būti tarp žmonių. Įvardijame resursus jam pasiekti. Aptariame ir kliūtis – nerimą, prastą dėmesio koncentraciją, silpną atmintį, nedrąsą.
Vyksta praktiniai individualūs ir grupiniai užsiėmimai. Jų metu pacientai gauna palaikymą, užsiima kūryba, menu, lavina atmintį ir dėmesį, mokosi valdyti emocijas, išmoksta streso valdymo technikų, sužino apie sveiką gyvenimo būdą. Siekis – pažinti savo kūną ir emocijas, atgauti vidinę pusiausvyrą. Po kurso pacientai dažnai būna labiau savimi pasitikintys, savarankiškesni, įgiję naujų sveikatinimosi metodikų, kurias gali tęsti namuose.
 
- Psichosocialinė reabilitacija pasaulyje vystoma jau ne vieną dešimtmetį. Kaip Lietuva atrodo šiame kontekste?
 
- Kurdami Lietuvos modelį daug mokėmės iš Olandijos ir Švedijos, kurios laikomos vienomis pažangiausių psichikos sveikatos srityje.
Manau, kad pagal teikiamų paslaugų kokybę tikrai nenusileidžiame daugeliui Europos šalių. Galbūt turtingesnės šalys turi didesnį techninių priemonių arsenalą – muzikos instrumentų, meno terapijos priemonių, – tačiau patys principai ir užsiėmimai pas mus niekuo nenusileidžia. Juk šioje paslaugoje svarbiausia – su pacientu dirbančių specialistų nuoširdumas, atsidavimas ir profesionalumas, o to mums tikrai netrūksta.
 
- Kokie ženklai išduoda, kad reabilitacija veikia?
 
- Pirmieji ženklai – kai pacientai atsipalaiduoja bendraudami su personalu, pripranta prie aplinkos, ima labiau pasitikėti aplinkiniais, laisviau reikšti mintis, lankyti užsiėmimus. Aš visada savo pacientus mokau pozityvaus mąstymo: reikia džiaugtis mažomis smulkmenomis ir pokyčiais, mažiau pykti, tikėti, kad viskas bus tik geriau. Psichikos ligos daugeliu atvejų „atslenka“ tyliai ir lėtai, tad ir gydymosi bei stiprėjimo periodas yra ilgas.
Turime daug laimingų istorijų. Pavyzdžiui, viena pacientė, prieš daug metų nutraukusi dainininkės karjerą, surengė skyriuje pasirodymą, dar įtraukdama ir paskatindama kitus pacientus dainuoti kartu. Ji vėl patikėjo savo balso galia ir ateities perspektyvomis. Išvykdama ketino grįžti į sceną.
 
- Ką apie žmogų, gyvenantį su psichikos sutrikimu, norėtųsi priminti visuomenei?
 
- Stigma, psichikos ligomis sergančių žmonių nuvertinimas ir atstūmimas, deja, egzistuoja visose šalyse, net pažangiausiose. Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje ši problema, nors išlieka aktuali, ženkliai mažėja, ypač ateinant naujai kartai.
Norėčiau priminti, kad, įvairių tyrimų duomenimis, maždaug 25-30 procentų visų žmonių išsivysčiusiose šalyse bent kartą gyvenime patiria psichikos sutrikimą, kuriam reikia gydymo. Lietuvoje šie skaičiai, ypač po Covid-19 pandemijos ir dėl greta vykstančio karo nulemto nestabilumo, dar didesni. Nė vienas iš mūsų ir mūsų artimųjų nėra apsaugotas nuo vienos ar kitos psichikos ligos.
Galvojant apie psichikos ligas, nereikia įsivaizduoti, kad tai tik šizofrenija ar psichozės. Šiandien psichiatro darbe dominuoja nerimo sutrikimai, nemiga, depresija, perdegimo sindromas, autizmo spektro sutrikimai, potrauminio streso sutrikimas. Nereikia bijoti psichikos sutrikimų ir jais sergančių žmonių – verčiau paklausti savęs, ką darau dėl savo ir artimųjų emocinės gerovės, bei nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus.

---

Trumpa dosjė

Studijas baigė Kauno medicinos universitete.
2001 m. Kauno klinikose baigė psichiatrijos rezidentūrą.
Tais pačiais metais pradėjo dirbti Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje (šiuo metu – LSMU Psichiatrijos klinikos Marių sektorius), kur dirba iki šiol.
2007 m. Vilniuje baigė podiplomines psichodinaminės psichoterapijos studijas.
Šiuo metu dirba Depresijų gydymo bei Aleksoto ir Marių sektorių psichosocialinės reabilitacijos skyriuose.