- Praėjusią savaitę minėta Pasaulinė hepatito C diena. Kodėl svarbu skirti didelį dėmesį ir daug kalbėti apie šią ligą?
- Pagrindinė hepatito C bėda ta, kad liga, kol nepažengia iki cirozinės stadijos, nesukelia jokių simptomų. Kai prasideda kepenų cirozė, jos komplikacijos, žmonės sužino, kad serga. Pradedame ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko ir neretai atrandame, kad žmogus serga hepatitu C, bet jau tada būna per vėlu, jau traukinys išvažiavęs, tai yra prasideda komplikacijos. O jų vaistais nebepagydysi.
 
Kol nebuvo šiuolaikinio gydymo, ši liga ne vienam baigdavosi kepenų ciroze ir galiausiai hepatoceliuliniu vėžiu. O tai - mirtina diagnozė.
Atsiradus naujiems vaistams, Europos šalyse gydomų ligonių skaičius padidėjo keturis penkis kartus. Tas pats stebima ir Lietuvoje, nes yra grupė pacientų, kurie bandė vieną, antrą, trečią gydymo kursus įvairiais vaistų deriniais, tačiau efekto nebūdavo. Ne tik studijos deklaruoja, jog nauji vaistai veiksmingi. Mes ir patys galime pasakyti, kad beveik šimtas procentų pacientų pasveiksta. Gydome netgi vėlyvos stadijos ligą, taip pat ir pacientus po kepenų transplantacijos. Be to, gydymas nebėra toks sunkus, kaip būdavo anksčiau.
 
- Kaip tuomet vyksta gydymo procesas naujais vaistais?
Per dieną reikia suvartoti tris tabletes, be to, pacientas nejunta jokių šalutinių reiškinių. Vienintelis trūkumas - kol kas vaistai sukurti tik pirmam genotipui gydyti. Bet manau, kad šių metų pabaigoje, kitų pradžioje atsiras nauji vaistai, kurie leis gydyti visus hepatito C genotipus. Yra jau paskelbti rezultatai ir netgi vaisto pavadinimas atskleistas. Iš tikrųjų šiais metais Europoje jis jau bus registruotas. Ir šiuo vaistu galėsime visus be išimties ligonius gydyti.
 
- Kiek yra užregistruota sergančiųjų hepatitu C, ir kiek jų, jūsų nuomone, iš tikrųjų gali būti?
- Duomenys yra įvairūs. Didžiojoje dalyje Europos šalių statistika remiasi donorų tyrimais. Mes tyrėme populiaciją: didžiuosiuose miestuose stovėdavo palapinės, kur žmonės turėjo užpildyti nedidelę anketą. Mūsų duomenimis, 2,44 procento atsakiusiųjų į anketas sirgo hepatitu C. Taigi statistiškai šia liga gali sirgti apie 70 tūkst. žmonių. Bet, kaip minėjau, dalis jų jau yra savaime pasveikę. Mat apie 75 procentai ar daugiau atvejų hepatitas C tampa lėtinis. Bet iš tikrųjų nemaža grupė ligonių dar yra neišaiškinti.
 
- Minėjote, jog Lietuvoje sergančių hepatitu yra tikrai nemažai. Ar užteks visiems valstybės finansuojamų vaistų? 
- Pacientų tikrai daug. Bet yra pasiektas susitarimas, kad bent jau šiais metais pacientų, gydomų naujais vaistais, skaičius neribojamas. Tačiau ne gydymas yra pagrindinė problema, o diagnozavimas. Sakysime, Lenkijoje prieinami visi įmanomi ir neįmanomi vaistai, bet hepatito C atvejų diagnozuojama maždaug tiek pat kaip Lietuvoje.
 
- Išsiaiškinama tik apie trylika procentų hepatito C atvejų. Kodėl tiek mažai?
- Todėl, kad, kaip ir minėjau, liga yra besimptomė. Todėl tirti reiktų rizikos grupes, tai yra tuos pacientus, kurie buvo donorai ar kuriems atliktas kraujo perpylimas, darytos tatuiruotės, sunkios chirurginės intervencijos ir panašiai. Vis dėlto daliai ligonių mums nepavyksta nustatyti, kodėl jie yra užsikrėtę. Ir tai yra ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Deja, ne visi užsikrėtimo Hepatitu C keliai yra žinomi.
 
- Tuomet galbūt rekomenduotina pasitikrinti vos ne kiekvienam žmogui?
- Žinote, visuotinis patikrinimas yra ekonomiškai nenaudingas. Ir todėl yra akcentuojamos rizikos grupės. O jas patikrinti įmanoma. Čia svarbiausi kepenų funkcijos rodikliai. Šis tyrimas jau kelerius metus yra kompensuojamas, tad kiekvienas šeimos gydytojas gali jį skirti pacientui. Jei tyrimas rodo pakitimus, vadinasi, ligonis patenka į rizikos grupę ir jį reikia ištirti dėl visų įmanomų virusų ir kitų priežasčių.
Mes turime padidinti ligos išaiškinimo procentą. Tas trylika procentų mūsų iš tikrųjų netenkina. Žiniasklaidos pagalba bandysime žmones įtikinti pasitikrinti. Iš tikrųjų virusų antikūnų tyrimas yra nebrangus. Tik, žinoma, kai kurios privačios įstaigos nori pasipelnyti. Kaina yra kažkur apie eurą. O privačiose ji siekia kelioliką eurų.

---

 
Dosjė 
1977 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, įgijo gydytojo gastroenterologo specialybę.
1983 m. Vilniaus universitete apgynė medicinos mokslų kandidato (nostrifikuota medicinos daktaro, 1993 m.) disertaciją.
1993 m. Vilniaus universitete suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas.
2001 m. Vilniaus universitete apgynė habilituoto mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 1996 m. UAB „SK Impeks Medicinos diagnostikos centras“ gydytojas echoskopuotojas.
Nuo 2005 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro direktorius.
Nuo 2000 m. UAB „Vilniaus širdies chirurgijos centras“ gydytojas gastroenterologas.
Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas.